2023 gruodžio 19d.
Viktoro Orbano žaidimas vetuojant ES sprendimus dėl paramos Ukrainai ir jos eurointegracijos paskatino svarstymus, ar nevertėtų keisti sprendimų priėmimo tvarkos ir atsisakyti veto teisės.
Filosofas Vytautas Radžvilas portalui Alfa.lt teigė, kad problemos mastas yra dirbtinai išpučiamas. Taip, Vengrija piktnaudžiauja veto teise, tačiau atsisakę jos visai žengtume į pavojingą teritoriją: visiškai neaišku, kokia būtų naujoji sprendimų priėmimo sistema, bet labai tikėtina, kad išaugtų didžiųjų ES senbuvių – Prancūzijos ir Vokietijos – galios ir tokios šalys kaip Lietuva nebeturėtų instrumentų ginti savus interesus.
– Švaistymasis veto teise kažkada nugramzdino Abiejų Tautų Respubliką (ATR) į dešimtmečius trukusią stagnaciją ir buvo vienas svarbiausių jos žlugimą lėmusių veiksnių. Tai universalus veto teisės poveikis ar vien mūsų istorijai specifinis reiškinys?
– ATR žlugimo ir dabartinių ES realijų sulyginimus siūlyčiau nutraukti jau pačioje užuomazgoje. Jei tokie svarstymai plis, prisidarysime bėdos. Šie palyginimai grindžiami tuo, kas socialiniuose moksluose vadinama rėmimusi paviršinėmis analogijomis. Šį terminą galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu: toli jūroje matome besipliuškenantį gyvūną ir iš karto nusprendžiame, kad tai – žuvis, nors priartėjus ir pažiūrėjus atidžiau pasirodo, kad ten delfinas.
Paviršinės analogijos yra pavojingos, nes išvados daromos remiantis paviršiniais ir atsitiktiniais panašumais bei lyginami visai skirtingos prigimties dalykai. ATR veto teisė buvo grynai vidinis valstybės dalykas, o žlugimą didžia dalimi lėmė ATR nesugebėjimas centralizuotis, ką palyginti civilizuotais metodais padarė dauguma Europos valstybių. Silpna centrinė ATR valdžia nebesugebėjo kontroliuoti pernelyg galingais tapusių magnatų ir jiems tarnaujančios neatsakingos bajorijos. O ES yra visai kitos prigimties darinys – politinis ir teisinis suverenių valstybių susivienijimas. Taigi, palyginimas su ATR yra ne tik nekorektiškas, bet ir klaidinantis, nes atimti veto teisę iš valstybės yra visai kas kita, nei atimti tą teisę iš siautėjančio plikbajorio.
– Turime ir modernių piktnaudžiavimo veto teise pavyzdžių. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba dažnai galėtų net nesvarstyti daugelio rezoliucijų, nes iš anksto visiškai aišku, kuri valstybė jas vetuos.
– JT, kaip ir NATO, savo prigimtimi nėra valstybiniai dariniai. Kalbant be užuolankų, JT yra pati brangiausia pasaulyje plepykla. Didžiosios valstybės nuolatinės ST narės gavo privilegiją griauti bet kokius šios organizacijos sprendimus. Faktiškai sprendimai gali būti priimti tik nepaprastai retais atvejais, kai stebuklingu būdu sutampa nuolatinių ST narių interesai. JT neturi suverenioms valstybėms privalomų atributų, tokių kaip, pavyzdžiui, teisė teisėtai panaudoti jėgą. Tad JT kontekste ir veto teisė turi visiškai kitą prasmę, o pati organizacija nuo pradžių pasmerkta kapanotis nesibaigiančiame chaose.
– NATO turėjome atvejį, kai Turkija akivaizdžiai piktnaudžiavo veto teise, blokuodama Švedijos priėmimą, kuris Ankaros interesams nė kiek netrukdė. – NATO taip pat nėra politinė organizacija griežta šio žodžio prasme. Tai – gynybinė sąjunga. Turkijos tikrai nepavadinsi Vakarų demokratijos standartus atitinkančia valstybe, bet ji yra Aljanso narė, nes tai naudinga gynybos požiūriu. NATO yra savotiškas koordinatorius – juk Aljansas neturi savos kariuomenės. Aljansas gali tik vienu ar kitu tikslu sutelkti valstybių turimas pajėgas. NATO neturi mechanizmų iš vidaus radikaliai pakeisti valstybių narių sprendimus. Tarpininkai visada buvo ir bus reikalingi, ir V. Orbano atvejis gali būti kaip tik toks, siūlyčiau į jo plūdimą nežiūrėti pernelyg rimtai.
– Galiausiai matome, ką išdarinėja V. Orbanas. Jei jam seksis, ateityje kitos valstybės gali susigundyti dėl įvairiausių priežasčių daryti tą patį. – Pirmiausia turime suprasti, kad ES ir V. Orbano pavyzdys yra visai kitas atvejis nei mūsų aptartos JT ir NATO. V. Orbanas iš tiesų elgiasi panašiai kaip Turkija NATO, tačiau ES yra visai kitos prigimties darinys.
V. Orbano atvejis iš tiesų yra labai įdomus. Viena vertus, ant jo liejasi prakeiksmai, bet tuo pat metu išgirstame naujieną, kad naują europietišką tanką Vokietija kurs ir gamins kartu su Vengrija. O tai jau perša išvadą, kad V. Orbanas atlieka tam tikrą misiją – daro tai, ko savęs nekompromituodama negalėtų padaryti ta pati Vokietija. Negalime visiškai atmesti galimybės, kad V. Orbano paskirtis – užtikrinti, kad europiečių arba vėlgi Vokietijos konfliktas su Rusija nenueitų per toli.
– Negi jis pats iš savęs daro atpirkimo ožį?
– Atpirkimo ožiams kartais labai dosniai atlyginama. Visais laikais pasaulinėje politikoje egzistavo toks dalykas kaip klientūra. Klasikinis pavyzdys – Vietnamo karas, kai sovietai ir amerikiečiai susirėmė tarpusavyje, bet darė tai netiesiogiai. Tarpininkai visada buvo ir bus reikalingi, ir V. Orbano atvejis gali būti kaip tik toks, siūlyčiau į jo plūdimą nežiūrėti pernelyg rimtai.
Taip, jo elgesys gali būti labai pavojingas ES ateičiai, nes leidžia kelti radikalios centralizacijos klausimą. Neva V. Orbano pavyzdys įrodo, kad panašias problemas galima išspręsti tik panaikinus veto teisę, nors iš tiesų taip nėra. Kad ir paramos Ukrainai klausimu. ES vis dar yra labai lankstus darinys ir yra kiti mechanizmai ir visos paramą suteikti norinčios valstybės gali tai nesunkiai padaryti. Tačiau to nedaroma ir keliama nepagrįsta isterija.
Bandoma sudaryti įspūdį, kad vien dėl V. Orbano ES negali operatyviai priimti efektyvių sprendimų. Pavojus yra tas, kad susižavėję žodžiais operatyvumas ir efektyvumas galime nepastebėti daug platesnio konteksto, kuriame šmėžuoja labai svarbus klausimas: kokie būtų centralizacijos padariniai kiekvienai valstybei ir pačiai ES?
– V. Orbanas – vidinio ES piktnaudžiavimo pavyzdys, bet yra ir išorinių rizikos faktorių. Yra šaunus terminas šrioderizacija. Ar tai nereiškia, kad ta pati Rusija, patraukusi į savo įtaką vos vienos valstybės vadovą, gali sabotuoti visos ES sprendimų priėmimo procesą? Juk ir ATR veto teise dažnai būdavo piktnaudžiaujama kaip tik už svetimšalių kyšius.
– Analogija su ATR atrodo prasminga, bet ir šiuo atveju ją reikia smarkiai koreguoti. ATR karalių rinkimuose grūmėsi magnatų grupuotės, už kurių stovėjo užsienio valstybės. Kyšiai buvo dalijami tokiu mastu, kad Rusijos pasiuntinybė bent kartą siuntė carui laišką, kuriame skundėsi, kad vos ne badauja, nes visus turėtus pinigus išleido papirkinėdami ATR didikus. Žinoma, kad tokie procesai gali parklupdyti net ir labai stiprią valstybę.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų ES, jei kaip tik naujieji šrioderiai panaikintų veto teisę. Galios asimetrija niekur nedingo ir Vokietija su Prancūzija ES faktiškai yra tas pats, kad SSSR buvo Rusija. Taigi, kai naujieji šrioderiai nuspręs vėl tartis su Rusija, o prielaidų manyti, kad jie to nedarys nėra jokių, tokios valstybės kaip Lietuva, kurioms šis klausimas yra egzistencinis, neturės net veto teisės.
– Tačiau turint veto teisę užtenka vieno šrioderio. Jei būtų panaikinta veto teisė, mes, kaip ir kiti rytų europiečiai, galėtume sudaryti gausų ir įtakingą „balsų bloką“, gebantį apsaugoti mūsų interesus?
– O ar kas nors žino, kaip būtų skirstomi balsai? Kokia apskritai būtų ES institucinė sąranga? Naujosios ES narės visada bus kitoje padėtyje negu senbuvės, kurios, be jokių abejonių, centralizuodamos ES, sieks visiškai pertvarkyti geopolitinį Europos žemėlapį. Tokios pertvarkos esmė – neturi likti jokių sostinių, kurios galėtų trukdyti Paryžiaus, Berlyno, Briuselio ir galbūt Romos planams, įskaitant ir galimus santykius su Rusija. Tarpusavyje jie konkuruos nebent dėl to, kiek kas išpeš naudos iš Rusijos.
Yra toks dalykas, vadinamas ilgaamžėmis geopolitinėmis sanklodomis ir geopolitiniais kodais. Šiandien girdime kalbas apie federalizaciją, nors ES iš principo negali tapti federacija klasikine žodžio prasme. Ką tuomet neša centralizacija? Ogi tai, kad nacionalinių valstybių ES neturi likti.
– Taigi, jūs teigiate, kad veto teisė savaime nekelia egzistencinių grėsmių ES, o susižavėję jos atsisakymu mes pasukame keliu, kurio visiškai nežinome?
– Būtent taip. Aiškinimai, kad problemas išspręsime tik panaikinę veto teisę, – politinės technologijos ir propaganda. Pasinaudojant V. Orbano išsišokimais dirbtinai išpučiama problema. Tai yra sugrėsminimo taktika, kuri visada naudojama prieš priimant labai nemalonius politinius sprendimus.
Man asmeniškai labai nepatinka V. Orbano elgesys, o ir jis pats man yra atgrasus žmogus. Tačiau vertinkime situaciją šaltu protu: Vengrija nėra tokia įtakinga, kad galėtų sugriauti ES, dabar jos sukeltas problemas drąsiai galima išspręsti be jokių revoliucinių ES pertvarkų. Kas jau kas, o užsienio politika visada bus ES lygmeniu nepaprastai sunkiai koordinuojama sritis. Priežastis banali – geografija. Mes piktinamės kai kuriais Vakarų Europos valstybių veiksmais Rusijos atžvilgiu, bet nepamirškime, kad tose šalyse yra galingos suinteresuotos jėgos, kurios nesikrato ir šiandien krauti sankcijų „užspaustai“ Rusijai milijardus už naftą. Prancūzams ir kai kuriems kitiems europiečiams Rusija yra tolima šalis ir daugelis jų jaustųsi gana saugūs, net jei Ukraina galutinai pralaimėtų karą. Tokiomis sąlygomis rasti bendrus vardiklius ir taip be galo sunku, o centralizacija tai dar smarkiai pablogintų.
Alfa.lt. Interviu atliko Aidanas Praleika
Naujausi komentarai