Laisvūnas Šopauskas, Nacionalinio susivienijimo partijos valdybos narys


Iš pradžių pasidalinsiu įspūdžiais iš nelegalių migrantų „laikino“ apgyvendinimo vietų. Po to bendrais bruožais apibūdinsiu nelegalios migracijos ir migracijos politikos būklę Graikijoje. Joje tie procesai, kurie Lietuvoje tik prasideda, yra pažengę žymiai toliau ir todėl leidžia numatyti, ko netrukus sulauksime ir Lietuvoje. 
Straipsnyje vengiu išsireiškimų „migrantas“ ir „ekonominis migrantas“. Ekonominiai migrantai yra lietuviai, kurie legaliai atvyksta į Britaniją ar Norvegiją ir ten įsidarbina. Į Lietuvą plūstančius nelegalius migrantus vadinu valkatomis ir parazitais, nes ekonominiu, socialiniu ir politiniu požiūriu yra būtina tiksliai apibūdinami asmenis, kurie trenkiasi į kitą pasaulio kraštą tam, kad galėtų manipuliuoti pabėgėlio statusu ir gyventi išlaikomi svetimos valstybės socialinės apsaugos sistemos sąskaita. 
Nacionalinio susivienijimo nariai važiavo savo akimis pamatyti, kokia situacija nelegalių migrantų „laikino“ apgyvendinimo vietose. Apsilankyta Rūdninkuose, Verebiejuose ir Jiezne. Rūdninkuose  piketo nebelikę, tik sankryžoje ant tvorų gyventojai laiko iškabinę prieš valkatų atgabenimą nukreiptus plakatus. VRM mokymo bazėje (ne poligone) keli šimtai metrų nuo gyvenvietės (visai ne kelių kilometrų atstumu, kaip melavo ministrės A. Bilotaitės atstovė) laikoma apie 400 parazitų. VRM bazė yra miške, prie įvažiavimo į mišką stovi draudžiantis užrašas, patruliuoja policijos automobilis, bet iki pat bazės įvažiuoti leidžia. Daugiau apsaugos nematyti. Panašu, kad apsaugos ne itin daug, ir valkatos, jei panorėtų, ją nesunkiai įveiktų. Išvykę iš Rūdninkų važiavome Alytaus link ir kelyje matėme, kad Rūdninkų link važiuoja, policijos automobilio lydimi, du „Užsakyti“ autobusai su migrantais.
Verebiejuose vaizdas beveik siurrealistinis. Nedidelėje apleistoje gražaus miestelio mokykloje apgyvendinti 167 valkatos. Mokykla aptverta statybininkų tvora, kurią galima išversti spyriu. Visur apkabinėta džiūstančiais drabužiais. Jauni vyrai šlapinasi visų akivaizdoje ant mokyklos pastato kampo. Vakarais gyventojų ramybę drumsčia šūkavimai ir ilgai trunkantys ritmiški ir ypač garsūs plojimai. Tą šutvę iš išorės dieną naktį saugo 4 Viešojo saugumo tarnybos ekipažai, t. y. 12-16 pareigūnų vienoje pamainoje, todėl saugojimui turi būti pasitelkta 35-50 pareigūnų per parą. Be šitų Viešojo saugumo pareigūnų, kurie budi patvoryje, vadinamąjį perimetrą (t.y. atokiau gyvenvietės pakraščiuose) pastoviai  saugo dar ne mažiau nei du policijos ekipažai. Po vykusio maišto 16 pačių ,,aktyviausių“ veikėjų buvo išvežti  ir bendruomenei pažadėta jų čia negrąžinti. Kol kas pabėgusių nėra, bet jei tokių saugojimo vietų daugės, akivaizdu, kad pareigūnų šitų parazitų apsaugai labai greitai neužteks. VRM bus priversta ir mažinti pamainose dirbančių pareigūnų skaičių, ir koncentruoti valkatas didelėse stovyklose. Ką, beje, jau ir daro: Didžiasalyje ruošiama stovykla, kurioje gyvens 1500 valkatų. Sunku prognozuoti, kas liks iš pastato, kurio dalis, maždaug prieš dešimtmetį dirbtinai panaikinus puikiais pasiekimais garsėjusią bei finansiškai išsilaikiusią  mokyklą (tai atskira tema), dabartiniu metu buvo naudojama kaip rinkiminės apylinkės būstinė, kaimo bibliotekos reikmėms bei bendruomenės renginiams. Valkatos, nespėjus net artimiausiems kaimynams sureaguoti, naktį buvo suvežti prieš mėnesį. 2021-07-28 d. rajono savivaldybė savo tinklalapyje   patalpino informaciją  apie… „mobiliosios bibliotekos paslaugas“ šios gyvenvietės gyventojams. Be jokios abejonės, rajonui vadovauja konservatoriai.
Verebiejai gali būti puikus visų vyriausybių, valdžiusių pastaruosius 30 metų, politikos bankroto ir jų sukurtos neįgalios, o iš tikrųjų neįvykusios, grynai butaforinės valstybės simbolis: valstybė uždaro mokyklą, tam, kad netrukus joje apgyvendintų ir šertų gaują parazitų iš Azijos ir Afrikos. O kiek dar mokyklų visoje Lietuvoje laukia toks pat likimas? Sunku išsakyti tą pasipiktinimą ir pasišlykštėjimą, kuris kyla tai stebint.
Jiezne situacija kitokia. Ten stovi didelis renovuotas buvusių vaikų globos namų pastatas, jame yra apgyvendinti 40 valkatų, kuriuos valdžia pagal kažkokius kriterijus laiko „ramiais“. Gyvena jie ten kurorto sąlygomis, joks pareigūnas jų nesaugo, teritorijos vartai atviri. Kol kas konfliktų su Jiezno gyventojai dar nėra kilę.
Vietiniai gyventojai sutrikę, valkatų kaimynystė jiems nepatinka, bet protestinių nuotaikų nėra. Piketas baigtas ir Dieveniškėse, taigi, valdžia gali galvoti, kad protestai išblėso. Kol kas išgyvename bambėjimo virtuvėse stadiją. Visiškai nėra jokio supratimo, kad tai, kas vyksta, yra egzistencinė grėsmė. Panašu, kad nuotaikos pradės keistis tik po šiurpių nusikaltimų, kurių ilgai laukti nereikės. Taip teigiu turėdamas omenyje teismo nutarimą, kad valkatos, jei tik atsibeldė į Lietuvą su vaikais, turi teisę nebūti uždaryti. Politiškai žiūrint, teismas paragino viso pasaulio valkatas vykstant į Lietuvą pasiimti vaikų. Kitas sprendimas, ypač po būsimo komisarės Ilvos Johanson vizito ir jos lauktino „susirūpinimo“ blogomis valkatų gyvenimo sąlygomis, turbūt bus toks, kad kol perėję sieną nepadarė nusikaltimo, irgi negali būti uždaryti. Tada jie gyvens vis gausėjančiose atvirose stovyklose, eis kur nori, darys ką nori, ir tada sparčiai artėsime prie tos situacijos, kuri yra Graikijoje.
Apie migrantus Graikijoje daugelis nėra girdėję nuo 2015 metų, kada į šalį įsiveržė didelė jų masė. Po to globalistų kontroliuojamose masinės informacijos priemonėse apie migrantus Graikijoje beveik nieko nebeskelbiama. O žinoti, kas vyksta Graikijoje, tikrai verta.  Graikija finansiniu požiūriu yra bankrutavusi ir realiai valdoma iš užsienio („troika“, t. y. ES, TVF ir ECB parašo svarbiausius įstatymus ir atiduoda Graikijos vyriausybei, kad šią remianti parlamento dauguma už juos nubalsuotų), taigi, iš esmės kolonijinio statuso teritorija, kurios pavyzdys visiškai išgrynina ir aiškiai atskleidžia migracijos politikos modelį, kurį trokšta primesti visoms šalims pasaulio ir ES politinis elitas. Trumpai išvardinsiu svarbius migracijos situacijos Graikijoje ir Graikijos „vyriausybės“ migracijos „politikos“ bruožus.
Turkija, priešiška ir reiškianti teritorines pretenzijas Graikijai valstybė, panašiai, kaip Baltarusija, skatina ir padeda parazitams iš musulmoniškojo pasaulio ir Afrikos keliauti į Graikiją. ES neleidžia valkatų srauto sustabdyti ant sienos ir apgręžti jų atgal į Turkiją. Pasienio tarnybos paverstos valkatų vedliais, turinčiais juos saugiai palydėti iki migracijos pareigūnų. Neprimena Lietuvos? ES „įsiklausė“ į skaudžią Graikijai migracijos problemą ir ES komisaru Migracijos, vidaus ir pilietybės  reikalų komisaru buvo paskirtas graikas senas partinis bosas Dimitris Avramopulas. Šis veikėjas taip nuoširdžiai rūpinosi valkatų apgyvendinimo ir komfortiško įsikūrimo reikalais, o tautiečių reikalus taip tobulai pamiršo, kad jam atvykus į Koso salą, vietiniai apie save bandė priminti keiksmais, pomidorais ir kiaušiniais. Valkatos apgyvendinami didelėse ir atvirose stovyklose, daugiausia salose, terorizuoja vietinius, siaubia jų turtą. ES neleidžia valkatų laikyti negyvenamose salose. Niekas Graikijoje tiksliai nežino, kiek šalyje yra valkatų. Kai vietos gyventojai ima protestuoti prieš valkatų apgyvendinimą jų vietovėse, vyriausybė savo piliečius dosniai pavaišina ašarinėmis dujomis (ką jau patyrė ir mūsų piliečiai Rūdninkuose), kartais vyriausybei prieš protestuojančius piliečius tenka surengti karo veiksmus primenančias specialių policijos dalinių operacijas, kaip įvyko Lesbo ir Chijo salose. O masinės informacijos priemonės ir „pažangūs“ politikai  tokiomis progomis savo tautiečius išvadina kenkėjais, ksenofobais, rasistais, fašistais, nacistais ir panašiais epitetais iš visiems gerai žinomo neokomunistinės naujakalbės arsenalo.
Valkatoms į šalį patekti, šalyje ir tarptautinėse institucijose kelti pretenzijas dėl „pažeidžiamų teisių“ ir blogo gyvenimo talkina ištisas tinklas iš užsienio finansuojamų „nevyriausybinių organizacijų“. Valkatos reikalauja dviejų dalykų: leisti keliauti į Vokietiją ir sudaryti jiems komfortiškas gyvenimo sąlygas, kelia riaušes, padega tas stovyklas, kuriose patys gyvena. 
Tada prisistato atstovai iš ES institucijų ir reikalauja pagerinti „nežmoniškas“ „pabėgėlių“ gyvenimo sąlygas. „Pabėgėlių gyvenimo sąlygoms“ gerinti ES skiria pinigų, už kurias statomi vis nauji konteinerių miesteliai. Juose apgyvendinami vis nauji valkatos, žinoma, per daug neskubant uždaryti tų stovyklų, kuriose neva nežmoniškos gyvenimo sąlygos. Pažymėtina, kad ES skiria pinigų tik valkatų miestelių statybai, bet valkatų pragyvenimą tose gyvenvietėse finansuoja Graikijos vyriausybė iš bankrutavusios šalies biudžeto, o parazitui iš Azijos ar Afrikos išlaikyti yra skiriama daugiau pinigų, negu gauna vidutinis graikas pensininkas (graikų pensijos apkarpytos dėl šalies finansinės padėties). Palyginimui: Lietuvoje vienam parazitui išlaikyti per mėnesį skiriama 900 eurų.
Miesteliai valkatoms apgyvendinti statomi neįtikėtinai aukštomis kainomis, t. y. didžiulės sumos akivaizdžiai yra pavagiamos, o ES į tai užmerkia akis. Nė kiek neabejotina, kad šitas ES „aklumas“ yra neatsitiktinis, o politiškai tikslingas – skirtas  tam, kad atsirastų galingos su valdančiomis partijomis susijusios verslininkų, vietos ir nacionalinio rango politikų grupuotės, suinteresuotos tuo, kad į Graikiją atvyktų vis nauji valkatų srautai, o jie toliau vogtų ES pinigus skiriamus valkatų „gerovei“ didinti. Šios grupuotės tapo anaiptol ne paskutiniu Graikijos politinio gyvenimo faktoriumi.
Kai Afrikos ir Azijos valkatų miestelių pridygo tiek salose, tiek žemyne, masinės informacijos priemonės, iš kurių visas svarbiausias Graikijoje kontroliuoja vyriausybė, pakeitė plokštelę: ėmė propaguoti migrantų „integraciją“ kaip sunkios šalies demografinės padėties sprendimą. Už „integraciją“ pasisakė ministrai pirmininkai Aleksis Cipras ir Kyriakas Micotakis, prezidentai Prokopis Pavlopulas ir Katerina Sakelaropulu.
„Integracija“ vyksta taip: valkatos pateikia politinio prieglobsčio prašymus, iš kurių net 40 procentų (!) tenkinama. Tada valkata įgyja teisę po kiek laiko prašyti pilietybės. Tam kad gautų pilietybę turi išlaikyti juokingą „egzaminą“, iš karto tapusį visuotinių pašaipų objektu.
Laukiama, kad netrukus turi įsisukti ta migracijos „karuselė“, kuri geriausiai žinoma iš Amerikos pavyzdžio: gavęs pasą imigrantas „šeimos susijungimo“ pretekstu ima kviesti dėdes, tetas, pusbrolius, pusseseres, šie atvykę ir gavę pasus ima kviesti savo giminaičius ir taip viskas tęsiasi iki globalistinio elito svajonės išsipildymo – kol vietiniai gyventojai tampa savo šalyje mažuma. „Nuėjau į Omoniją (aikštė Atėnuose), o ten  –  vien  moterėlės su chidžabais ir barzdoti arabų bernai, nebeatpažįstu savo miesto,“ – jau dabar skundžiasi atėniečiai. O nuo Angelos Merkel kvietimo „pabėgėliams“ atvykti į Vokietiją praėjo tik 6 metai. Nesunku įsivaizduoti, kas bus po 5, 10, 15 ar 20 metų tokios politikos.
Graikija keičiasi tiesiog akyse. Daugelyje buvusių „rojaus kampelių“ pasibaigė buvęs ramus gyvenimas: vagystės, plėšimai, sumušimai, subadymai peiliu, išprievartavimai, kruvini nusikalstamų gaujų susirėmimai tapo kasdienybe. Didmiesčiuose atsirado rajonai, į kuriuos baugu eiti, atsirado rajonai, kuriuose patruliuoja migrantų religinių lyderių įsteigta šariato policija, kuri kol kas kontroliuoja tik atvykėlius, bet tik laiko klausimas, kada ims kelti reikalavimus ir vietiniams. Graikija sparčiai tampa šalimi, svetima patiems graikams. Graikijoje atvykėliai ir „pažangūs“ politikai kol kas dar nesako vietiniams, kaip kad pasakoma Švedijoje, jog „tie, kam nepatinka multikultūrinė visuomenė, gali išvykti“, bet diena, kai tai bus pasakyta, nenumaldomai artėja.
Galime neabejoti, kad visa tai, kas vyksta Graikijoje, yra numatyta ir Lietuvai. Tiesa, kad geografiškai Graikija toli, bet valkatos ateina tie patys, o migracijos politiką diktuoja tas pats Briuselis. Negalime turėti iliuzijų, kad Šimonytės vyriausybė vykdys kokią nors kitokią politiką, negu Graikijoje Cipro ar Micotakio vyriausybės, ar kad prezidentui Nausėdai tautos ir valstybės likimas rūpės labiau, negu prezidentams Pavlopului ar Sakelaropulu. Šimonytė jau pareiškė, kad  Lietuva tegalinti apriboti valkatų patekimą į šalį ne sienos kirtimo punktuose; kitaip tariant tvora pasienyje reikalinga tik tam, kad valkatos į šalį patektų ne miškais, o per pasienio punktus. Parlamentinės partijos Seime 2018 metais vieningai patvirtino Jungtinių Tautų migracijos paktą, kuriuo nutrinama riba tarp legalios ir nelegalios migracijos. Socialdemokratų partija pasistengė išsiskirti savo „pažangumu“ ir plūstant valkatoms per Baltarusijos sieną pirmoji į savo programą įrašė valkatų „integraciją“. Neabejotina, kad ilgainiui tokia pati nuostata atsidurs visų Seime sėdinčių partijų programose. Palyginimui: Graikijos parlamente yra tik viena prieš masinę imigraciją pasisakanti partija „Eliniki Lysi“, turinti 10 narių iš 300. Taip pat neabejotina, kad  propagandos mašina „hibridinio karo“ melodiją ims tildyti ir netrukus ant patefono uždės „migracijos neišvengiamumo, imigracijos gėrio ir pabėgėlių integracijos“ plokštelę – taip, kaip tai prieš kelerius metus įvyko Graikijoje.
Tiek Graikijai, tiek Lietuvai yra iškilęs egzistencinis pavojus, iš kurio išsigelbėti galima tik sutelktomis tautos pastangomis. Tol, kol politinis „elitas“ nepradės tautos rūstybės bijoti labiau, negu savo šeimininkų iš užsienio, niekas nesikeis ir šalies kolonizacija išeiviais iš Azijos ir Afrikos tęsis spartėjančiais tempais. 

Share This