Vakarų Europoje nuo 2015-ųjų matome tvirtą dešiniųjų politinių jėgų sugrįžimą į politinį diskursą ir tai puikiai iliustruoja Nigel‘o Farage‘o (g.1964) knyga ,,The Purple Revolution: The Year That Changed Everything“ (2015). Po 2016-ųjų metų įvykių (Britanijos referendumas, JAV prezidento rinkimai) puikiai matome, jog politikoje neužtenka vien vienos politinės pozicijos, kuri akcentuoja globalistinę pasaulio viziją.

Tačiau kas atstovauja konservatyvius piliečius, kuriems rūpi tautinė valstybė Lietuvoje ir kurie gyvenime vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis? Tai viena iš problemų, kurias akcentuoja ir Nacionalinio susivienijimo partijos programa. Būtina pabrėžti, jog net 85% steigėjų nėra iki šiol priklausę kokiai nors politinei partijai [1]. Tai reiškia, jog šie žmonės nebuvo politiškai aktyvūs. Ko gero, akivaizdu, jog sunku būti politiškai aktyviam, jei jokia politinė jėga neatrodo patraukli savo vertybinėmis nuostatomis ar programa, ar tuo labiau, jog dėl ,,nepatogios“ pozicijos asmens pažiūros gali būti laikomos diskredituojančiomis.

Nepaisant to, jog politiškumas yra išugdomas, tačiau Lietuvoje to nebuvo daroma [2], dėl to turime daug partijų, kurios atrodo panašiai, kurių programos yra panašios ir kurios nėra pasiruošusios ginti Lietuvos ir lietuvių tautos interesų. Taip pat būtina pabrėžti, kad iki šiol mūsų Valstybėje nebuvo politinės partijos, kuri nepasiduotų politiniam korektiškumui: galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl toks didelis procentas Nacionalinio susivienijimo steigėjų iki šiol nėra priklausę kokiai nors partijai.

Be to, Nacionalinis susivienijimas yra alternatyva įprastoms elito partijoms ir kitaip nei likusios partijos, Nacionalinis susivienijimas akcentuoja tautinės Valstybės svarbą.

Tautinė Valstybė piliečiams rūpi ne tik kaip vertybė, bet ir dėl nacionalinio saugumo. Laisvos ir atviros sienos reiškia ne tik gerų žmonių, bet ir ginklų bei nusikaltėlių judėjimą. Tai puikiai iliustruoja faktas, kad ISIS (Islamo valstybė) prisiėmė atsakomybę už 2016-ųjų metų kovo 22-sios dienos atakas, kuomet Belgijos ir ES sostinėje, Briuselyje, buvo susprogdintos trys bombos: dvi prie Briuselio oro uosto ir viena prie Malbek metro stoties [3]. Per šią tragediją žuvo arba buvo sužeisti 300 žmonių. Apskritai ši teroristinė organizacija per visą savo egzistavimo laikotarpį oponavo Vakarams bei Vakarų vertybėms, o nuo 2014-ųjų metų prisiėmė atsakomybę už daugiau nei 140 teroristinių aktų 29-iose pasaulio šalyse [4].

Taip pat masinė ir nekontroliuojama imigracija su infiltruotais žmonėmis iš teroristinių organizacijų yra grėsmė ne tik nacionaliniam saugumui, bet grėsmė žodžio ir sąžinės laisvei (atvejai nuo „Je suis Charlie“ iki bažnyčioje nužudyto prancūzų kunigo Jacqueso Hamelio).

Kaip žinoma, Nacionalinio susivienijimo pagrindu tapo Tautos forumo ir Pro Patria sambūrio ugdomoji veikla, 2019-ųjų visuomeninio rinkimų komiteto „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“ kampanija. Šio komiteto programa teigia, jog ,,gilesnė integracija ir ES federalizacija vykdoma kartu su radikalia šalių ištautinimo ir išvalstybinimo programa, beatodairiškai griaunant jų dvasinį paveldą, kultūrines tradicijas ir moralines normas, prigimtinę šeimą ir – pasitelkus sąmoningai skatinamą masinę imigraciją ir multikultūralizmą – tautų Europą keičiant multikultūrine Europos tauta [5].“ Sunku su tuo nesutikti. Jokia kita rimta partija to nepasako.

Savaime suprantama, jog Lietuvos buvimas gyvybingoje ES yra nacionalinio saugumo interesas, tačiau akivaizdu, kad ES institucijos remiasi ne gynimo vertais Europos civilizacijos laimėjimais, ne krikščioniškomis vertybėmis, tačiau Vakaruose pokariu suklestėjusiu neomarksizmu, kuris pats silpnina Europą. Toks teiginys gali būti įrodytas keliais faktais.

Pirma, ES institucijose dirba žmonės, kurie savo laiku turėjo tiesioginių ryšių su ideologijomis, kurios nėra suderinamos su Vakarų vertybėmis ar gyvenimo būdu. Buvęs ES Komisijos pirmininkas José Manuel Barosso (g.1956) jaunystėje priklausė ir aktyviai dalyvavo maonistiniame judėjime, iš kurio išsikristalizavo Portugalijos komunistų partija [6]. Tačiau toks faktas yra gana nereikšmingas, lyginant jį su Baroness Catherine Ashton (g.1956) atveju. Nuo 1980 m. iki 1982 m. ji buvo Didžiosios Britanijos branduolinio nusiginklavimo kampanijos (CND) iždininkė. Ši kampanija buvo įslaptinusi savo finansavimą ir neskelbė ataskaitų, tačiau po visuomenės spaudimo buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad tikrieji rėmėjai negalėjo atsekti 38% CND pajamų. Asmuo, atsakingas už šią anoniminę finansavimo dalį, buvo Didžiosios Britanijos komunistų partijos narys Willas Howardas [7]. Be to, Baroness Cathy Ashton tapo ES komisijos pavaduotoja užsienio reikalams ir užsienio saugumo politikai. Vargu, ar asmuo, kuris dalyvavo komunistų finansuotoje branduolinio nusiginklavimo kampanijoje, galėtų būti atsakingas už nacionalinį saugumą, ypač turint omeny, jog ji simpatizavo komunizmui [8].

Visa tai atsispindi ir ES politikoje kultūros ir šeimos klausimu. Vakarų neomarksizmo suformuoti principai yra taikomi kultūros, migracijos ir šeimos klausimu ir čia būtina susipažinti su Frankfurto mokyklos filosofija.

1923 metais Frankfurto mieste vyko marksizmo studijų savaitė, kur vengrų marksistas György Lukács (1885-1971) sutiko turtuolį Felixą Weilą (1898-1975). Pastarasis finansavo institucijos Institute for Social Research atsiradimą [9].

1930-siais šios institucijos filosofas Maxas Horkeimeris (1895-1973) intensyviai jungė Sigmundo Freudo (1856-1939) ir Karlo Marxo (1818-1883) idėjas [10].

1934 metais Frankfurto mokykla atgimė Kolumbijos universitete. To rezultatas – ,,kritinė teorija“ arba neomarksizmas. Jei klasikiniame marksizme proletariatas buvo užguitas aukštuomenės, tuomet, pasak kritinės teorijos, visi Vakarų visuomenės nariai yra užguiti Vakarų kultūros institucijų [11]. Ši teorija semantine prasme yra tikra dūmų užsklanda, nes ji apima daugybę aspektų, tarp kurių yra ir kritika bet kokiam Vakarų kultūros ramsčiui: šeimai, nacionalinės valstybės idėjai, Bažnyčiai ir kt. Buvo tikėta, kad kritikuojant šiuos ramsčius (senasis) Vakarų visuomenės modelis subyrės [12].

Nekeista, kad yra bendrų ryšių tarp KGB ir Frankfurto mokyklos institucijos. Pirmas ryšys yra filosofas Franzas Leopoldas Neumannas (1900-1954), kuris būdamas JAV dirbo KGB šnipu ir šnipinėjo savo rato žmones [13].

Yuri Bezmenov (1939-1993) yra buvęs KGB šnipas, kuris perbėgo į Vakarus. Pabėgęs į Vakarus atvirai kalbėjo apie KGB naudojamus metodus siekiant užimti kitas valstybes ir plėsti savo įtaką. Vienas iš šių metodų buvo ,,ideologinis pavergimas“. Esminė ,,ideologinio pavergimo“ idėja: pasiekti kuo daugiau akademikų, menininkų ir ,,griauti Vakarus iš vidaus [14]“. Frankfurto mokyklos „socialinė kritika“ ir jų filosofinis-akademinis ,,kultas“ tam puikiai tarnavo.

Pabėgęs į JAV, Yuri Bezmenovas skaitė paskaitas apie ,,ideologinį pavergimą“ ir aiškiai pasisakė už patriotiškesnę JAV. Tą patį teigė ir kiti buvę KGB agentai: vienas iš jų Stanislav Lunev (g. 1946) apie ,,ideologinį pavergimą“ rašė knygoje ,,Through the Eyes of the Enemy“ (1998), tuo tarpu kitas buvęs KGB agentas Oleg Kalugin (g.1934) teigė, kad ,,sovietų žvalgyba buvo nepakartojama. KGB programoms pavyko sukurti įvairius judėjimus, tarp kurių jaunimo (hipių) festivaliai, moterų, profsąjungų judėjimai, kampanijos prieš JAV raketas Europoje, prieš neutroninius ginklus, judėjimų tvirtinimai, jog CŽV išrado AIDS. Visokie faktų klastojimai buvo sukurti politikams, akademinei bendruomenei ir, žinoma, plačiai visuomenei [15]“.

Šia ideologinis karas, tiksliau, puolimas prieš Vakarų civilizaciją ir jos normas, yra sąmoningai nutylimas ir ignoruojamas. Tai viena priežasčių, kodėl šio ir panašių klausimų nebijantis, o intelektualiai pajėgus juos iškelti ir atsakyti Nacionalinis susivienijimas buvo būtinas Lietuvai. Šis judėjimas tiki krikščioniškos Vakarų civilizacijos laimėjimais ir normomis: tautinis identitetas yra svarbus valstybei ir piliečiams, jų solidarumui ir demokratiniam gyvenimui. Kaip sako P. Manent, politinis gyvenimas, organizuojamas tautinėmis valstybėmis, yra unikalus europietiškas bruožas, eksportuotas visam pasauliui. Kol valstybė ir piliečiai suvienyti tautoje, tol jos negali užimti ideologine propaganda ir informacinio karo priemonėmis.

Šie klausimai turėtų rūpėti visiems ir visoms partijoms, nes pagal šalies Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą nacionalinį saugumą užtikrina ir piliečiai, saugodami tautines vertybes, o šis įstatymas yra vienas svarbiausių dokumentų Lietuvos valstybėje.

Nėra jokios abejonės, jog Nacionalinio susivienijimo rėmėjai bus vadinami tipiškomis etiketėmis – fašistais, naciais, nacionalistais (kaip neva bloga reiškiančiu dalyku). Viena iš etikečių neišvengiamai bus ir populizmas. Šios etiketės, primindamos sovietmetį ir to meto „buržuazinių nacionalistų“ bei „fašistų“ etiketes tik liudija, koks reikalingas Lietuvai ir kartu pavojingas globalistinei kairiųjų sukurtai sistemai yra toks judėjimas. Nestovėkime nuošalėje jam atsirandant.

Šaltinis propatria.lt

Share This