Trumpo veiklos aprašymo tikrai pakanka įsitikinti, kad pulkininko Kazio Škirpos atminimas privalo būti įamžintas
K. Škirpa – 1917 m. lietuvių karinių dalinių Rusijoje vienas organizatorių. 1918 m. viduryje pirmasis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo Nepriklausomybės karo kovose su Sovietų Rusijos kariniais daliniais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene. Būdamas Vilniaus karo komendanto padėjėju (faktiškai ėjo komendanto pareigas), 1919 m. sausio 1 d. su kitais savanoriais Gedimino pilies bokšte iškėlė tautinę vėliavą.
1920–1921 m. buvo Steigiamojo Seimo nariu. 1925 m. Generalinio štabo Antrojo skyriaus, o 1926 m. – Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas. Pradėjo pertvarkyti kariuomenę, parengė mobilizacijos planą. Nuo 1927 m. dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, 1928–1937 m. buvo karo atašė. 1937–1938 m. Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, 1938 m. kovo–gruodžio mėn. – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje, nuo 1939 m. – Vokietijoje. 1939 m. Lietuvos Vyriausybę ragino jėga atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą.
1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą, Berlyne su kitais suorganizavo Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. antisovietinio Birželio sukilimo vienas rengėjų. Jam prasidėjus, Lietuvių aktyvistų fronto paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku (Vokietijos valdžia neleido išvykti iš Berlyno, laikė namų arešte). 1944 m. memorandume Vokietijos vyriausybei siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei. Už šį akibrokštą buvo suimtas ir internuotas.
1946 m. išvyko į Airiją, nuo 1949 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Veikė lietuvių organizacijose, 1957–1958 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijos pirmininkas.
Kodėl jis trinamas iš mūsų istorijos?
Visi Lietuvos priešai nori sumenkinti sukilimo reikšmę. 1941 metų Birželio sukilimas paneigia mitą apie savanorišką įstojimą į SSRS. Puolimu prieš sukilimo vadovą bandoma primesti Lietuvai atsakomybę už nacionalsocialistinės Vokietijos veiksmus, o sukilėlius parodyti kaip hitlerininkų talkininkus.
K. Škirpos nuopelnai Lietuvos valstybei tokie milžiniški, kad jam atminti skirta lenta laikytina tik kukliu pagarbos ir dėkingumo ženklu tautos didžiavyriui. Tokia lenta ir buvo pagaminta jaunimo sambūrio Pro Patria iniciatyva. Atminimo lentą buvo bandyta pakabinti 2021 m. birželio 22 d., tačiau mėginimą tai padaryti užkardė policija, pagrasinusi panaudoti jėgą.
Gaila, bet šito užteko demonstratyviai lentą į pakabinimo vietą nešusių jaunųjų propatrijiečių entuziazmui užgesinti. Ištisus trejus metus NS valdyboje keliant lentos kabinimo klausimą minėtos jaunimo organizacijos nariai A. Simutis ir V. Sinica faktiškai išsižadėjo savo pačių gražaus sumanymo. Jie nuleisdavo negirdomis kitų NS vadovybės narių nuolatos kartojamus priminimus ir raginimus pagaliau ryžtingai apsispręsti dėl lentos pakabinimo ir, nesibaiminant galimų valdžios sankcijų, drąsiai atlikti patriotinę pareigą ir įamžinti Lietuvos didžiavyrio ir Sukilimo organizatoriaus atminimą.
Taikstytis su įstatymus pažeidinėjusios Vilniaus valdžios savivale tapo beprasmiška
Propatrijiečiai siūlė sulaukti savivaldybės leidimo, nors iš anksto buvo aišku, kad dėl ideologinių ir politinių priežasčių jis niekada nebus gautas. O kai porą kartų kreiptasi dėl tokio leidimo, kaip ir buvo tikėtasi, vieną kartą prašymas buvo atmestas nieko nepaaiškinus, kitą kartą apskritai nesulaukta jokio atsakymo.
Taikstytis su šiurkščiai įstatymus pažeidinėjusios Vilniaus valdžios savivale ir delsti iki begalybės tapo beprasmiška. 2024 m. birželio 13 d. Nacionalinio susivienijimo vadovybės pasitarimo metu buvo priimtas sprendimas pakabinti atminimo lentą. Organizacinius darbus ėmė koordinuoti Nacionalinio susivienijimo Vilniaus skyriaus pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis ir Vilniaus miesto tarybos narys Almantas Stankūnas.
2024 m. birželio 19 d. Gaudentas Aukštikalnis, Neringa Paškevičienė, Erikas Černauskas apžiūrėjo Nacionalinio susivienijimo nuosavybėn perėjusią atminimo lentą, pastatą ir parinko tinkamą lentai pritvirtinti vietą. Pastatų konstrukcijos atminimo lentai kabinti dažnai būna gana nepatogios. Todėl buvo parinkta vieta – Gedimino prospekto / Vasario 16-sios gatvės kampas.
Apsispręsta tai padaryti birželio 21 d. pavakarę, prieš šventes
Iš anksto atlikti matavimo darbai, kad būtų pasiruošta sparčiam darbui. Buvo aišku, kad būtina išlaikyti slaptumą. Valdžia būtų padariusi viską, kad neleistų pakabinti lentos. Tai patvirtino brutalūs ir neteisėti veiksmai lentą sunaikinant. Buvo paskelbta, kad lenta bus kabinama birželio 22 dieną, prieš sukilimo paminėjimo renginius. Galiausiai apsispręsta tai padaryti birželio 21 d. pavakarę, prieš šventes, kai įvairūs valdininkai ir pareigūnai anksčiau baigia darbus. Mat priešais lentos kabinimo vietą įsikūrusi Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kuriai tuo metu vadovavo Laisvės partijos narė A. Armonaitė – principinė Birželio sukilimo priešininkė.
Likus maždaug porai valandų iki kabinimo pradžios, kad nenutekėtų informacija, partijos Valdybai buvo nusiųstas balsuoti nutarimas dėl kabinimo. Net dalis bendražygių, kurie dalyvavo pakabinant lentą, apie tai buvo informuoti paskutiniu momentu. Atminimo lentą į vietą atgabeno kolegos Linas Karpavičius, Mindaugas Patlaba ir Erikas Černauskas. Antra grupė, kurią sudarė G. Aukštikalnis, A. Stankūnas, N. Paškevičienė, Daiva Jakubonienė, Dobilas Kezys, kabinimo metu turėjo neleisti trukdyti darbų ir fiksuoti procesą.
Vyrai su vienodais spec. drabužiais pradėjo darbus. Jų veiksmai nesukėlė jokio gausių praeivių susidomėjimo. Vėliau liudininkas rašė, kad galvojo, jog kažką tvarko miesto valdžia. Atlikus gręžimo darbus, lenta buvo operatyviai atvežta ir pritvirtinta prie pastato sienos. Reikėjo pusvalandžio, kad sutvirtėtų klijai.
Kolegos laikė lentą pridengdami ją. Apie pakabinimą buvo informuoti partijos vadovai Vytautas Radžvilas, Kęstutis Dubnikas, kurie nebuvo kabinimo vietoje, kad nepritrauktų nereikalingo susidomėjimo. Jie su Algimantu Jankausku atvyko jau pritvirtinus lentą. Prie atminimo lentos buvo padėtos gėlės. Organizuotas budėjimas, kad atminimo lentos nebūtų mėginama slapčia nuplėšti prisidengiant nakties tamsa.
Pasikeisdami budėjo D. Kezys, Darius Ryliškis, A. Stankūnas, E. Černauskas, Eugenijus Orlauskas, Kristupas B., Antanas Lėckas, Adomas Venčkauskas, Rūta Tamkienė. Kartu budėjo ir karys iš Ukrainos, kuris Lietuvoje gydėsi po sužeidimo. M. Patlaba visą naktį koordinavo veiksmus ir stebėjo situaciją iš automobilio.
Netikėtai ją atvyko apžiūrėti V. Landsbergis
Birželio 22 d. praėjo ne tik ramiai, bet ir iškilmingai. Prie pakabintos lentos susirinkęs gausus NS bendražygių būrys nužygiavo į Nepriklausomybės aikštę, kur vyko patriotinių visuomeninių organizacijų (deja, ne savo Laisvės kovų atmintį išdavusios valstybinės TS-LKD valdžios) surengtas Sukilimo minėjimas. Po jo sugrįžta prie K. Škirpos atminimo lentos.
Netikėtai ją atvyko apžiūrėti V. Landsbergis. Ilgai ir įdėmiai žvelgęs į lentą, jis vis dėlto neištarė nei vieno pritarimo ar pagyrimo žodžio. Nesitikėta, kad pasakys „šaunuoliai“ – būtų užtekę pasakyti, kad seniai derėjo įamžinti K. Škirpos atminimą. Šioje dviprasmiškoje tyloje slypėjo tarsi negeras įspėjimas ir neišsakomas grasinimas, ji kėlė nemalonią nuojautą ir nerimą, kad artinasi politinė audra ir slogūs įvykiai.
specialiosios policijos pajėgos šių dienų Vilniuje pakartojo SSRS okupantų surengtą „bananų balių“
Birželio 23-ą – Sukilimo dieną – toji audra atslinko ir užgriuvo kaip konservatorių ir liberalų aklos neapykantos Tautos atliktam žygdarbiui ir žuvusiems didvyriams protrūkis. Valdžios atsiųstos specialiosios policijos pajėgos šių dienų Vilniuje pakartojo SSRS okupantų surengtą „bananų balių“ brutaliai, be jokio teisinio pagrindo puldamos tą sekmadienio popietę spėjusius subėgti būrį K. Škirpos lentos gynėjų.
Tik todėl, kad buvo šventadienis, gynėjų pajėgos buvo gana menkos, buvo išvengta masinio smurto prieš taikius žmones, sunkių sužalojimų ir galimai kraujo praliejimo. Vilniaus mero konservatoriaus Benkunsko atsiųsti Grindos darbuotojai plėšė ir laužė K. Škirpos atminimo lentą su tokiu uolumu ir įniršiu, kokį galėtų parodyti tik gavę okupacinės valdžios nurodymą.
Tą dieną riba tarp LSSR ir Lietuvos Respublikos valdžios požiūrio į 1941 m. birželio sukilimą paprasčiausiai pranyko. Lentos gynėjai ir visi patriotiški Lietuvos piliečiai turėjo pagrindą pasijausti tebegyveną SSRS okupuotoje šalyje.
Po to buvo ilgos lentos kabėjimo vietos lankymo su žvakutėmis ir gėlėmis dienos, nuolatinis policijos priekabiavimas prie ten ateinančių, Almanto Stankūno pasmerkimas Vilniaus m. Tarybos Etikos komisijoje ir vėliau išteisinimas VTEK, protesto piketai ir minami teismų slenksčiai. Bet tai atskira ir ilga istorija…
Būtinai surengs kokią nors konferenciją ir tūkstantąjį kartą pasakys
Artėja dar vienos 1941-ųjų metų sukilimo metinės. Matyt, ir 2025 m. Vilniaus miesto valdžia ir kiti valdžioje esantys šią dieną minės. Bent jau kai kurie konservatoriai – tikrai. Būtinai surengs kokią nors konferenciją Birželio sukilimo tema ir tūkstantąjį kartą pasakys, kad sukilimas nuplovė 1940-ųjų metų gėdą ir paneigė okupantų mitą apie savanorišką Lietuvos pasirinkimą tapti SSRS dalimi. Ragins gerbti Sukilimo atmintį ir didvyrius. Jie sakys kalbas ir ragins būti patriotiškais, kai pulkininko Kazio Škirpos atminimo lentos nuolaužos guli kažkur Grindos sandėliuose…
Daug kas nuoširdžiai nesupranta, kodėl buvo taip svarbu pakabinti atminimo lentą K. Škirpai, nors ji buvo nuplėšta ir suniokota iškabėjusi jai skirtoje vietoje vos nepilnas dvi dienas. Nacionalinio susivienijimo nedraugai ir net kai kurie partijos nariai nesuvokia šio veiksmo tikslo ir prasmės. Vadina jį neatsakingu ir nutrūktgalvišku poelgiu, net „avantiūra“ ir „bravada“.
Į šiuos ir panašius priekaištus atsakyti lengva. Juk turėjo kas nors išdrįsti pagaliau stabdyti Lietuvoje įsisiūbavusį Sukilimo menkinimą ir juodinimą. Duoti atkirtį atvirai skleidžiamam sovietiniam-rusiškam tautos laisvės kovų ir Sukilimo istorijos aiškinimui, kuriuo siekiama „pagrįsti“ melą apie neva Lietuvos „savanorišką įsiprašymą“ į SSRS komunistinės imperijos vergiją. Ryžtingas lentos pakabinimas ir brutalus jos nuplėšimas buvo ne žodžiai, o realūs veiksmai. Tik jie pagaliau parodė, kiek „laisvai“ Lietuva gali vykdyti savą istorinės atminties politiką, o tai reiškia – kiek ji apskritai yra suvereni valstybė.
Mums nurodyta: mieli lietuviai, galite privačiai plepėti apie Sukilimą, bet nedrįskite įamžinti ir pagerbti sukilėlių
Po to audringo ir dramatiško praėjusių metų birželio 23 d. sekmadienio Lietuvos galimybės turėti ir įgyvendinti savarankišką istorinės atminties politiką pasidarė visiškai aiškios. Mums nurodyta: mieli lietuviai, galite privačiai arba uždarose konferencijose į valias plepėti apie Sukilimą, steigti jo atminties kolegijas, įtikinėti vieni kitus, kad didvyrius reikia gerbti. Bet nedrįskite iškelti Sukilimo į svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių rangą ir juo labiau nemėginkite įamžinti ir pagerbti sukilėlių atminimo oficialiu valstybiniu lygmeniu. Jokių K. Škirpos, Jono Noreikos alėjų, atminimo lentų ar kitokių viešų pagerbimo ženklų! Esate vergų tauta, neturinti teisės sukilti, kad ir ką su jumis darytų!
Kabindami atminimo K. Škirpai lentą siuntėme paprastą ir aiškią žinią Lietuvai ir pasauliui: nesame vergai, 1941 m. sukilome, tai atsimename, ir įstengsime sukilti vėl, jei toliau tyčiositės iš mūsų tautos ir istorijos – kai mūsų kantrybė trūks ir ateis laikas!
O dėl K. Škirpos atminimo lentos – atkurta lenta greitai grįš į jai teisėtai priklausančią vietą. Būkite tuo tikri!
Autorius yra Nacionalinio susivienijimo Valdybos narys
Š. m. birželio 20 d. Nacionalinis susivienijimas išplatino pareiškimą DĖL 1941 M. BIRŽELIO SUKILIMO ĮPRASMINIMO
Naujausi komentarai