2023 Lapkričio 10d.
Nežinau, ar Lietuvoje yra kitas bendražygių sambūris, kuris diskutuotų tokiu ar panašiu klausimu: ,,Kiekvieną dieną iš Lietuvos yra kažkas atplėšiama, o mes tylime. Kodėl?”
Ačiū už pačiu laiku pradėtą diskusiją. Ketinau į ją įsitraukti pasidalindamas keliomis glaustomis įžvalgomis. Jos kiek netikėtai man pačiam virto šiuo publicistinį politinį esė labiau primenančiu laišku. Seniai kirbėjusios negeros ir neraminusios nuojautos lyg ir laukė progos ar akstino prasiveržti ir būti išsakytos iki galo. Viduje kažkas užvirė ir sprogo, kai pasipylė virtinė straipsnių apie Pietryčių Lietuvą ir Vilnių.
R. Kamuntavičius. Lietuvizmas – kas tai yra ir kodėl mums jo reikia bijoti
,,Sunku įvardinti dzūkais”: mokslininkė siūlo Vilniją arba Vilniaus kraštą laikyti atskiru regionu.
Bet tai ne viskas. Vis dažniau ir garsiau skamba ir atvirai išsakomos teritorinės pretenzijos į Lietuvos žemes.
Gluminantys baltarusių istoriko žodžiai: vientautis Vilnius yra nesąmonė
Pietryčių Lietuvos praradimo grėsmė
Seniai stebiu, kas vyksta autonomininkų iki šiol valdomoje Pietryčių Lietuvoje ir iš dalies todėl gana atidžiai esu pasidomėjęs padėtimi Klaipėdos krašte iki galiausiai išmušė valanda X ir tas kraštas buvo atplėštas nuo Lietuvos bei aneksuotas. Lyginti prasminga ir verta, nes paralelės tarp Memel ir Wilno yra sukrečiančios, ir apie jas teko rašyti jau prieš dešimt metų įspėjant, kur tai veda: Vytautas Radžvilas. Vilnius priklauso Lenkijai!
Memel – Wilno (I). Neišmoktos istorijos pamokos
Memel – Wilno (II). Pirmieji du LLRA programos punktai
Memel – Wilno (III). Svarbiausias LLRA programos punktas
Memel – Wilno (IV). „Už jūsų ir mūsų laisvę!“
Tiesa, kad apie dienomis ir valandomis augančias grėsmes parašyta gerų straipsnių. Tačiau valdžios ir visuomenės atsakas yra tyla arba mandagiai išsakoma ,,nuostaba” bejėgiškai spoksant, kaip rengiama dirva ir kuriamos šiltnamio sąlygos šalyje atvirai veikti vis labiau siautėjantiems separatistams ir faktiškai pasiruošta Pietryčių Lietuvos aneksijai vos tik pasitaikys pirma palanki proga. O kiek toli nueita, patvirtina gerb. Angelės laiške minimi faktai: svetima valstybė Vilniuje vykdo savo rinkiminę kampaniją, o jos kariuomenė šventina savo vėliavas ,,Ostrobramoje”. Būtent tokia aplinka ir pasmerkto būti atimtam krašto dvasia vyravo Klaipėdoje, kol į ją įžengė ,,išvaduotojas”, kurio triumfą pats laikas pamatyti ir prisiminti kiekvienam lietuviui. Kad pagaliau atsikvošėtų ir suprastų, kad jeigu nebus pasidarytos išvados ir nebus suprasta istorijos pamoka, anksčiau ar vėliau į Vilnių iškilmingai įžengs panašus ,,išlaisvintojas”. Aišku, tos būsimos dienos reginys bus šiek tiek kitoks, skirsis dekoracijos, bet esmė bus ta pati.
Adolf Hitler’s visit to Memel, March 23, 1939 arba ilgesnė versija:
Bet kur kas labiau, negu iš tiesų realios ir augančios grėsmės, nerimą kelią pačios lietuvių visuomenės abejingumas ir pasyvumas šių grėsmių akivaizdoje. Tyli net tie lietuviai, kuriems tektų rinktis – susikrauti daiktus ir sprukti iš savo namų arba gyventi valdomiems svetimų savo pačių žemėje ir skubiai mokytis jų kalbos. Pagalvojus, ką būtų galima patarti į akivaizdų pavojų prarasti sostinę ir istorines žemes niekaip neraguojantiems lietuviams ir Lietuvos valdžioms, vis realesnės atrodo tik dvi galimybės.
Viena iš jų – kreiptis į Lietuvos valdžią ir pasiūlyti visos šalies, pradžiai gal tik Pietryčių Lietuvos, mokyklose įvesti lenkų kalbą, o lietuvių kalbą palikti kaip fakultatyvinį dalyką dar norintiems jos pramokti lietuviukams. Kitas pasiūlymas – jau dabar ieškoti patalpų Kaune, į kurias būtų galima perkelti iš Vilniaus evakuotas valdžios ir kitas viešąsias įstaigas.
Ar lietuviai jau mirusi tauta?
Be abejo, tai rašau su nemenka sarkazmo doze. Bet ne tik jo, nes tokias mintis įkvepia blaivus besiklostančios padėties ir tautos bei valstybės būklės ir ateities perspektyvų vertinimas. Artėja momentas, kai neišvengiamai iškils klausimas: kuriuo keliu sukti mirusiai buvusių lietuvių tautai? Būtent mirusiai – šitokia diagnozė ne pernelyg lakios vaizduotės žaismas. Merdėjančios ir mirštančios tautos būklę išduodantys požymiai yra gerai žinomi. Jie buvo būdingi ir lietuviams iki XIX a. tautinio atgimimo. Deja, jie vėl išryškėjo ir yra akivaizdžiai matomi XXI a. Kiek perfrazuojant vieno filmo pavadinimą norisi pasakyti, kad mes, lietuviai, vis labiau primename gyvus numirėlius. Iš pirmo žvilgsnio esame fiziškai gyvos ar net sveikos tautos nariai: kalbame savo kalba, minime savo istorijos datas ir įvykius, rengiame tautines eitynes ir paradus, vis dar esame etninė dauguma savo šalyje. Todėl nematome ir nenorime pastebėti potencialiai mirtinos ligos ir vis labiau įsibėgėjančio merdėjimo požymių. Iš inercijos tebestovintis ir atrodantis gana tvirtas Lietuvos valstybės išorinis fasadas slepia vykstantį pastato atraminių stulpų irimą, kurio net nemėginama stabdyti – visi išvardyti atraminiai Lietuvos stulpai yra nesaugomi, neginami, jie yra apleisti ir palikti likimo valiai.
Kalbame lietuviškai. Bet ko vertas tas kalbėjimas, jei leidžiame darkyti savo abėcėlę ir nesugebame pareikalauti valdžios skirti kalbos skaitmeninimui, tuo pačiu ir jos gyvasčiai palaikyti, būtinas lėšas?
Vyksta pramoginės tautinės-patriotinės eisenos, bet kur protestai prieš Lietuvos istorijos klastojimą ir menkinimą, tautos didvyrių juodinimą ir jų atminimo ženklų naikinimą?
Valstybinė kalba – lietuvių, bet kiek reikalaujančių, kad ji realiai visur būtų vartojama, o lietuvis nebūtų verčiamas taikytis prie atėjūnų ir prašyti būti aptarnaujamas gimtąja kalba savo šalyje?
Prigimtinė šeima brutaliai griaunama, o kiek buvo surengta pasipriešinimo ir protesto prieš prievartinį genderizmo ideologijos brukimą akcijų?
Dar esame etninė dauguma, bet ar rengiami įspėjamieji protestai dėl didėjančio perėjūnų antplūdžio ir faktiškai jau prasidedančios masinės kolonizacijos?
Kyla paprastas klausimas: ar toliau nieko nedarant šių ir kitų grėsmių akivaizdoje įmanoma išlikti? Atsakymas aiškus. Todėl ir belieka svarstyti, kokios yra nebenorinčiais būti ir nebesiekiančiais išlikti vis dar besivadinančios lietuviais etnokultūrinės ir kalbinės bendruomenės pasirinkimo galimybės. Iš esmės jų yra tik dvi: kolonistų vis labiau užgožiami ir asimiliuojami lietuviakalbiai individai virsta betaučių mišrūnų – euroidų – mase ir pradeda šnekėti anglų, rusų ir lietuvių k. žodžių šiupiniu; arba įgyvendina minėtą kiek sarkastišką, bet ir dalykišką pasiūlymą, sąmoningai lenkėja, bet asimiliuodamiesi didelėje lenkų masėje išsaugo daugiau europidinių fizinių bruožų ir kalba ne juokingu žargonu, bet švaresne ir taisyklinga lenkų kalba.
Tai nėra ilgalaikė prognozė ar juo labiau tolimos ateities pranašystė. Šios alternatyvos jau yra šiandienos tikrovė. Tiesa, ją suvokti gal kiek trukdo tai, kad prireiks šiek tiek laiko suprasti ir įsisąmoninti, jog atėjo diena, kurią numatant ir kuriai ruošiantis ir buvo įsteigtas Nacionalinis susivienijimas: kiekybiniai pokyčiai peraugo į kokybinius. Persakant šią dialektinės filosofijos tezę kasdiene kalba, įvyko štai kas: ketvirtį amžių trukęs lietuvių tautos ir valstybės pamatų puvimas bei irimas netrukus gali virsti lavinine Lietuvos griūtimi. Ją įsivaizduoti labai lengva pasitelkiant Švedijos pavyzdį. Turime 200 tūkst. svetimšalių gyventojų – ir jau nebe vien sąlygiškai artimų slavų. Netrukus gali atsirasti tiek pat ,,svečių” iš Afrikos ir Azijos musulmonų kraštų. Piliečiams nieko nedarant, visada nuolanki Lietuvos valdžia paklusniai vykdys ES direktyvas dėl migrantų ir pasistengs, kad per kelerius metus Lietuvoje įvyktų pokyčiai, kuriems Švedijoje prireikė dešimtmečių. Ir tai būtų mums pažįstamos Lietuvos pabaiga, nes tokie pokyčiai būna negrįžtami.
Ar lietuviai jų trokšta ir yra su jais susitaikę kaip su po vasaros ateinančiu rudeniu ir žiema? Estai, latviai turi begalę problemų ir bėdų. Bet neįmanoma nematyti, kad jie bent jau mėgina grumtis dėl savo išlikimo ir iš tiesų kovoja už tuos savo egzistencijos atraminius stulpus, kuriems išsaugoti lietuviai nejudina nei piršto. Toks lyginimas nėra ,,pylimas” ant savo tautos – estai ir latviai savo pranašumą įrodinėja įvesdami mokymą valstybine kalba mokyklose, iš tiesų gyvomis ir didingomis, o ne ritualinėmis Dainų šventėmis, saugodami savo raidyną, deportuodami jų kalbą niekinančius ir jos nesiteikiančius mokytis atsibastėlius. Lietuviai ne tik nieko panašaus nedaro, bet net nemėgina ko nors panašaus reikalauti iš savo valdžios.
Kaip būti tauta?
Trečioji alternatyva šalia minėtų dviejų – išlikti lietuviais. Ji vis dar įmanoma – bent jau teoriškai. Todėl svarbu suprasti, kas lemia skirtumą – kodėl estai ir latviai įstengia veikti, o lietuviai sugeba tik bejėgiškai aimanuoti ir dūsauti, kodėl valdžia nieko nedaro?
Tiesa ta, kad estus ir latvius bent mėginančius gelbėti sprendimus priima jų valstybės. Taigi jos veikia, o lietuvių valstybė – ne. Kas lemia šį skirtumą? Klausimas labai svarbus ir ne mažiau sunkus. Vis dėlto apmąstant jį per politikos mokslo prizmę aiškėja preliminaraus ir gana įtikinamo atsakymo kontūrai. Moderniosios politinės teorijos požiūriu valstybė yra kolektyvinis asmuo, kuris atsiranda individams susijungus į ypatingos rūšies bendruomenę. Ją reprezentuojanti valdžia įkūnija ir įgyvendina kolektyvinę individų valią. Pati valdžia savarankškos valios neturi. Jos valia, pasireiškianti konkrečiais sprendimais, formuojasi reaguojant į iš vidaus kylančius piliečių poreikius bei iš išorės ateinantį spaudimą.
Visų trijų Baltijos šalių padėtis iš esmės vienoda. Jų valdžias spaudžia globalios galios centrai, skatinantys ir net vis atviriau reikalaujantys ,,dekonstruoti”, tai yra sunaikinti, savo tautas ir valstybes. Bet latvių ir estų valdžios nėra aklai paklusnios. Ne tik todėl, kad jos savaime ,,geros” ir ,,patriotiškos”, nors daugelio jų atstovų tautinė ir valstybinė savimonė bei savigarba tikrai brandesnės ir tvirtesnės negu lietuviškųjų politikierių. Daug svarbesnis jų sprendimus lemiantis veiksnys yra tai, kad tose šalyse egzistuoja ir galios bei spaudimo vektorius, kurio šaltinis – tauta. Maža to, Latvijoje tautos valia ir balsas buvo įspūdingai įasmeninti Laimos Vaikulės pasisakymu dėl latvių kalbos nemokančių rusakalbių. Neįmanoma pervertinti šios kalbos moralinės ir politinės simbolinės reikšmės. Garsi atlikėja tautos vardu pasako suįžūlėjusiems atsibastėliams – Latvijoje jūs nesisklaidysite ir nediktuosite latviams savo valios, kaip tvarkytis savo namuose. Toks pasisakymas vertas visų partijų ir politikų pareiškimų, sudėtų kartu – nes tai yra moralinės tautos nuostatos ir politinės valios nesileisti žeminamiems pareiškimas. Tiesą sakant, tokius pareiškimus greičiausiai gali padaryti tik menininkai, kurių menas pasiekia platesnius visuomenės sluoksnius negu bet kurios kitos kūrybinės veiklos vaisiai. Kadaise ir lietuviai turėjo tokį balsą – Sąjūdžio laikais. Juo buvo J. Marcinkevičius. Todėl labai reikėtų šį Vaikulės pasisakymą skleisti visais būdais – kaip padrąsinantį lietuvius pavyzdį elgtis oriai ir kaip sektiną pavyzdį mūsų menininkams tapti pilietiškesniems ir viešai prabilti esminiais Lietuvos išlikimo klausimais.
Lietuvos valdžios bailumas ir konformizmas kelia pasibjaurėjimą. Tačiau jos sprendimus galima ne tik paaiškinti, bet ir savaip suprasti remiantis šia interpretacine schema. Būtent ,,valdžios”, o ne ,,valdančiųjų”, nes bet kuri kita Lietuvos valdžia elgsis taip pat. Ateityje, pvz., po kitų rinkimų, bus tik blogiau, nes spaudimas kurti ,,globalią Lietuvą” toliau bus daromas ir stiprės. Niekada neatstovavusios ir negynusios tautos ir valstybės interesų šalį valdžiusios partijos juo labiau drąsiai ir tvirtai nekovos už Lietuvos išlikimą. Taip yra todėl, kad Lietuvos valdžią spaudžia tik išorės galios centrai, kurių valiai ji lengvai paklūsta ir ją vykdo. Retorinis klausimas: kodėl ji turėtų konfliktuoti su tais globaliais galios centrais principingai ir žūtbūtinai gindama kalbą, istoriją, prigimtinę šeimą ir šalies sienas, jeigu šito nereikia patiems lietuviams, kurie net nenori būti ir išlikti kaip atskira ir savita tauta? Kaip galima rūpintis tauta, kurios nėra ta prasme, kad ji jokiu veiksmu ar ženklu nerodo, jog norėtų ir siektų apginti ir išsaugoti kasdien jos akyse naikinamus dalykus, kurie daro ją tuo, kuo ji yra, ir leidžia atskirti nuo kitų tautų? Toks rūpestis būtų keista valdžios geradarystė – neprašoma malonė ir nelaukiama dovana.
Tikroji tauta, kuri išsiskiria iš liaudies kaip patriotiškiausių ir lojaliausia šaliai piliečių grupė, niekur ir niekada nebūna gausi. Tai yra žmonės, valingai ir aktyviai ginantys tautos savasties atraminius stulpus. Jie yra moralinis ir kultūrinis tautos branduolys ir politinis stuburas, kurį, įvairiais vertinimais, sudaro iki ketvirčio sąmoningiausių ir aktyviausių tautos narių. Nesu detaliai gilinęsis į estų ir latvių visuomenės sanklodą, bet tautos buvimą arba nebuvimą galima gana patikimai atpažinti iš tų šalių valdžios elgesio ir veiksmų. Jie liudija ten esant bent šiokius tokius tautos branduolius. Nepanašu, kad tie branduoliai būtų labai gausūs ar itin tvirti, bet jie neabejotinai yra. Lietuviai tokio branduolio neturi – ir tuo viskas pasakyta.
Šiame kontekste diskusiją įžiebęs NS bendražygės gerb. Alinos klausimas yra itin taiklus, nes kreipiamasi į ,,mes”, tai yra visus lietuvius, ir tuo pat metu – asmeniškai į kiekvieną lietuvį: ,,Kiekvieną dieną iš LIetuvos yra kažkas atplėšiama, o mes tylime. Kodėl?” Klausimo turinys prašyte prašosi išskleidžiamas išverčiant jo prasmes į politinės analizės kalbą. Kodėl jis toks sunkus, išduoda esminis siunčiamos žinios akcentas – kvietimas pabusti iš sąstingio ir ginti Tėvynę. Kalbos pokyčiai – naujų žodžių atsiradimas arba senų dingimas – paprastai rodo pačios tikrovės pokyčius. Turbūt daugelis esame pastebėję, kad du kadaise laisvai ir natūraliai tarti žodžiai – TAUTA ir TĖVYNĖ – beveik išnyko kasdienėje kalboje. Ir ne tik todėl, kad juos vartoti tapo ne politkorektiška. Tie žodžiai lietuvio sąmonėje kažkaip nepastebimai įgijo nepageidautino sentimentalumo ir perdėtos egzaltacijos atspalvį. Gėdijimasis ir vengimas vartoti tuos žodžius savaime yra trūkinėjančio ryšio su Tauta ir Tėvyne požymis. O pasakant konkrečiau ir aiškiau – tai veikiausiai yra neįsisąmoninta išraiška šiandienos lietuvio nuojautos, kad jos abi virsta arba yra virtusios tuščiais ir beprasmiais žodžiais.
Tėvynė – tai fizinė ir dvasinė tautos egzistavimo erdvė. Tačiau būtent todėl, kad ji yra erdvė, ji gali trauktis ir net išnykti. ,,Liaudies” atstovas gali kalbėti lietuviškai ir būti šį tą girdėjęs apie Lietuvos istoriją. Tautos narys ne kalba lietuviškai ir ne išmano istoriją, bet buvoja savo kalboje ir istorijoje aiškiai suprasdamas, kad gali išlikti lietuviu tik su savo kalba ir istorija bei per savo kalbą ir istoriją. Kalba jam nėra tik priemonė susišnekėti, kuri gali būti pakeista kita kalba. Jis taip pat negali išeiti iš savo istorijos, nes priėmęs svetimą istoriją taptų ją kūrusios kitos bendruomenės dalimi. Todėl jis gina savo kalbą ir istoriją – dvasinę Tėvynės erdvę. Liaudies atstovui ji nesvarbi ir nerūpi. Tas pats yra su fizine Tėvynės erdve. Liaudžiai ji yra tik individų gyvenamoji vieta – į sklypus padalinta teritorija su tuose sklypuose įsikūrusių žmonių namais. Tėvynė susitraukia iki sklype stūksančio namo kiemo tvoros. Kas dedasi už jos – kiemo ir tvoros šeimininkui neįdomu ir nesvarbu. Iškalbingiausias įrodymas – po ranka. Dešimtmečius trunkantis Pietryčių Lietuvos autonomininkų siautėjimas keliant vis naujus separatistinius reikalavimus Lietuvos valstybei nesulaukė jokio ryžtingesnio net tame krašte gyvenančių lietuvių, kuriems gali tekti skubiai krautis lagaminus ir sprukti iš savo namų, kaip kadaise teko bėgti klaipėdiečiams, protesto ir atkirčio. Apie ne tame krašte gyvenančius ir grėsmės jį prarasti apkritai nesuvokiančius lietuvius neverta net kalbėti. Vis dėlto turbūt akivaizdžiausias masinio lietuvių išsitautinimo ir išsivalstybinimo įrodymas ir ryškiausias absoliutaus abejingumo savo likimui požymis yra kitas faktas. Atlikime mintinį eksperimentą ir paklauskime savęs: įmanoma įsivaizduoti kitą Europos ir pasaulio tautą, kuri nepasipiltų į gatves ir nenušluotų savo valdžios, jeigu ta valdžia pasakytų tai, ką mūsų valdantieji savo 2030 ir 2050 metų ,,pažangos“ strategijomis tiesiai pasakė lietuviams: jūsų egzistavimo paskirtis ir net pareiga yra entuziastingai ir kuo greičiau išnykti!!!
Ši gūdi tyla net tokio akibrokšto ir pažeminimo akivaizdoje – Tėvynės išsižadėjimo simbolis. Ne – Tėvynės vaizdinys nėra paprastas emocinio prieraišumo ir sentimentalios egzaltacijos šaltinis. Tėvynės idėja turi niekuo nepakeičiamą telkiančią ir mobilizuojančią galią. Todėl ją praradusi tauta virsta žmogiškaisiais drebučiais – izoliuotų, todėl bevalių ir bejėgių, individų beforme mase. Lietuviai faktiškai yra virtę apatridais – žmonėmis be Tėvynės. Tai reiškia – mechanine individų sankaupa be vienijančios idėjos ir bendro tikslo, taigi be praeities, dabarties ir ateities. Tik tai sąžiningai ir atvirai pripažinus dar bent iš principo įmanoma gelbėtis ir galbūt išsigelbėti. Įmanoma vieninteliu atveju – jeigu pasikartos tai, kas įvyko XIX a. antroje pusėje. Būtent jeigu atsiras minimaliai būtinas atgimusių Tėvynei ir tuo vėl įsitautinusių lietuvių skaičius. Lietuvių liaudis yra pasmerkta ir neturi ateities.
O kas jos laukia – nesunku numanyti. Gerb. Alinos laiške yra dar kelios itin įsidėmėtinos ir rimčiausio apmąstymo reikalingos vietos. Gatvėje sutiktas atsibastėlis iš Volgogrado, per pusmetį išmokęs vieną (ne)lietuvišką žodį (,,biškį”), leidžia sau sarkastiškai drėbti: ,,My za vami skoro pridiom. Jūsų greitai ateisime”. Bet dar didesnį įspūdį daro laiške cituojamas Lietuvos miestelio moters komentaras, kuriame skundžiamasi, kad jos dukrai mokykloje atbėgėlė nuo karo ukrainietė leidžia sau pasakyti: ,,Padvinsia dalšė litovskaja skatina“. Taigi jau lietuvės mokinukės ir lietuviai mokinukai išgirsta, kad jie yra litovskaja skatina – tai joks buitinis įžeidimas. Šie žodžiai turi seną priešistorę ir labai aiškią politinę prasmę: bydlo litewskie. Išgirdus žodį ,,bydlo” vis dėlto pravartu žinoti, kad juo iš pažiūros tik primityvaus buitinio įžeidimo forma pasakoma kur kas daugiau.Juosavaip išsakoma jau Aristotelio politinėje teorijoje išklota gana žiauri, bet ir labai gili bei iš esmės teisinga, įžvalga, kad egzistuoja prigimtinių vergų padermė. Žmogaus pavidalo būtybės, neturinčios mąstymo ir moralinio sprendimo galios, todėl iš prigimties nepajėgios valdyti savęs, o tik būti valdomos. O pasakant dar aiškiau – fizinio žmogaus pavidalo darbiniai gyvuliai, kuriems ganyti ir prižiūrėti reikia piemenų. Po dienos arimo piemenys suvaro juos į ganyklas romiai rupšnoti žolės, o prastesniu oru – į tvartus, kur įrengtuose garduose jie gali palaimingai atrajoti padėtą ir sužiaumotą pašarą. ,,Bydlo litwskie”istoriškai reiškė nuoširdžiausią kitataučių (pirmiausia lenkų, rusų ir vokiečių) įsitikinimą, kad lietuviai iš prigimties yra nepataisomų ir amžinų vergų tautelė–kaimenė, kuriai tiesiog neskirta politiškai valdyti save ir gyventi nevadovaujamai ir neganomai ,,aukštesnių” tautų ponų ir prižiūrėtojų.
Šitoks požiūris niekur nedingo. Kuriam laikui prislopintas sąjūdinio tautinio atgimimo, jis sparčiai atsigauna ir vis atviriau veržiasi į viešumą. Gerb. Alinos laiške minimi faktai – tik bendros tendencijos iškalbingos iliustracijos. Gausėjantys panašaus pobūdžio konfliktai ir išpuoliai yra savaip dėsningi. Jais nuolatos tikrinamos lietuvių kantrybės ir nuolankumo ribos. Jos stumiamos vis toliau. Senieji ir naujieji kolonistai gauna vis daugiau lietuviškojo ,,bydliškumo” įrodymų ir patvirtinimų. ,,Tvartas” gali būti prašmatnus gyvenamasis namas ar butas, bet tikroji jo paskirtis ir esmė – būti vergo pastoge – dėl to nesikeičia. Būdavo, kad turtingi vergai gyvendavo tikruose rūmuose ir skendėdavo prabangoje, apie kurią net negalėdavo pasvajoti dauguma laisvųjų piliečių. Bet jie likdavo vergais. Manyti, kad atidžiai stebintys lietuvių elgesį atėjūnai ir kolonistai nemato ir bent intuityviai nejaučia šitokio vergiškumo – tiesiog naivu.
Tik šį kartą reikėtų turėti omenyje, kad dabartinis vergiškumas gali paversti lietuvius tokiais ,,bydlo”, kokiais jie nebuvo per visą savo istoriją. Sovietmečiu teko dėkoti už ,,išvadavimą” ir lankstytis bei pataikauti ,,vyresniesiems broliams”. Tačiau šitokį nusižeminimą ir pažeminimą vis dėlto šiek tiek švelnino tai, kad Lietuva ir ,,pribaltika” okupantams ir kolonistams buvo ,,Vakarai” ir ,,mažoji Amerika”, jie buvo priversti skaitytis su ,,čiabuvių” kultūriniu pranašumu. Šių dienų kolonistai iš buvusios SSRS į tai beveik nebekreipia dėmesio. Dar mažiau tai rūpi iš tolimiausių pasaulio kraštų plūstantiems lengvo gyvenimo ieškotojams.
Ko vis dar tikisi ir ką nori pergudrauti bei apgauti visa tai stebintys ir vis dažniau asmeniškai savo kailiu patiriantys, bet neketinantys gelbėti Tėvynės lietuviai? Ką dar galima pergudrauti ir apgauti, išskyrus pačius save? Kitaip, negu šitaip tiesiai klausiant, kalbėtis su lietuviais turbūt jau beviltiška ir beprasmiška. Panašu, kad mandagūs prašymai ir netiesmukiški raginimai atsikvošėti neveikia ir neįkvepia ropštis iš apgaulingai saugių namelių iliuzinio prieglobsčio. Todėl jeigu nepadeda apeliavimas į protą, sąžinę, pareigą Tėvynei, belieka kreiptis į savisaugos instinktą ir tiesiai pasakyti, kas laukia vadovaujantis filosofija ,,mano troba – kraštinė”. Taigi jeigu lietuviai nori, kad šalyje atsirastų neįžengiami migrantų getai su savo ,,teise” ir ,,teisėtvarkininkais”, jeigu viešuose sambūriuose trokšta neramiai žvalgytis aplinkui, ar šalia nesusiprogdins ,,svečias” su ,,dovanėlėmis” prie diržo, jeigu jiems patinka, kad tuose getuose bursis chuliganų, vagių, prievartautojų, plėšikų ir žudikų gaujos, kurių nariai skers vieni kitus ir niekuo dėtus pašaliečius – tegul toliau lindi savo urveliuose vis sušukdami ,,reikia ką nors daryti! Kodėl niekas nieko nedaro?!”
Šitaip dūsaujama ir piktinamasi, nors nieko gero nežadančių pokyčių ženklai jau bado akis. Gatvėse kasdien gausėja tamsaus gymio ,,lietuvių” ir vis garsiau skamba rusų kalba. Bet lietuviai teisina savo abejingumą ir pasyvumą racionalizuodami juos tuščiomis viltimis, kad viskas kaip nors susitvarkys savaime. Tokiems verta priminti kitų valstybių, ypač Švedijos, patirtį. Gerokai didesnė už Lietuvą šalis pateko į spąstus, iš kurių ištrūkti turbūt nebeįmanoma. Tikėtina, kad švedų visuomenė pražiopsojo momentą, kai jai buvo perlaužtas stuburas, o demografiniai, kultūriniai ir socialiniai šalies pokyčiai greičiausiai tapo negrįžtami.
Ulfas Kristersonas. Mus čia atvedė neatsakinga imigracijos politika ir nesėkminga integracija
Ištautinimo mechanizmai šiandien
Lietuviai taip pat jau yra praėję vadinamuosius negrįžtamumo taškus ir turėtų prisiminti šią patirtį, kad lengviau suprastų, ką tai reiškia. Okupacijos laikotarpiu tauta iš iš esmės buvo palaužta dviem smūgiais. Pagrįstai teigiama, kad Lietuvoje šviesa užgeso suvarius lietuvius į kolchozus, o baigiamuoju coup de grace tapo melioracija ir masinis vienkiemių sunaikinimas. Dabar Lietuvos laukiantys ,,pribaigiamieji” smūgiai yra absoliučiai aiškūs. Jų yra ne vienas. Bet mirtiniausi – du. Pirmasis – prigimtinę šeimą turinti sunaikinti masinė genderistinė vaikų indoktrinacija. Antrasis – tūkstančiai įleistų imigrantų iš rasiškai ir religiškai svetimų kraštų iš esmės pakeis gyventojų demografinę sudėtį, visuomenės struktūrą ir kultūrinę aplinką. Kitaip negu sovietmečiu, tokio masto negrįžtami pokyčiai truks ne dešimtmečius, nesustabdžius šio srauto negrįžtamumo taškas bus pasiektas per kelis artimiausius metus. O netrukus, net labai greitai, lauktų tai, kas jau vyksta Vakarų Europos šalyse. Nekviestų atsibastėlių pretenzijos į lietuvių žemę ir valstybę, kurių baigtis būtų naujų Lietuvos šeimininkų ir pačių lietuvių valdytojų viešpatavimas:
Kaip nauja politinė partija Jungtinėje Karalystėje įregistruota „Islamo partija“
Galiausiai išsipildytų ir didžioji Sąjūdžio laikais daugelio lietuvių puoselėta svajonė gyventi kaip Švedijoje:
Vytautas Sinica. „Gyvensim kaip Švedijoj“?
Trauktis iš tiesų nebėra kur. Susitraukęs beveik milijonu žmonių ir iš vidaus bei išorės visapusiškai ,,dekonstruojamas” lietuviakalbis etnosas atsidūrė kaip niekada arti prie istorijos kapo krašto. Į tokį kapinyną nukeliavo daugybė tautų. Tačiau absoliuti dauguma lietuvių toliau apsimeta nematantys artėjančios katastrofos ir vaidina gyvenantys normalų, tai yra saugų, ramų ir pasiturintį gyvenimą. Užsimerkdami prieš tai, kad to gyvenimo pagrindai kasdien vis sparčiau byra kaip kortų namelis. Šiomis visiškai naujomis aplinkybėmis nelieka kitos išeities kaip ieškoti būdo kalbėtis tarpusavyje apie Lietuvos padėtį ir ateities perspektyvas kitaip, negu kalbėta iki šiol.
,,Kitaip” reiškia: negalima kartoti ar veikiau tęsti Sąjūdžio klaidos, už kurią Lietuvą sumokėjo ir vis dar moka milžinišką kainą. Toji klaida – tikrų sąjūdininkų perdėtas mandagumas ir korektiškumas, sutrukdęs atvirais pokalbiais išsigryninti sąžiningas ir visiems judėjimo dalyviams galiojančias veikimo taisykles ir laiku susitarti dėl pamatinių bendro gyvenimo atkuriamoje valstybėje principų. Būtent per tokį mandagumą pamažu įsitvirtino masinė saviapgaulė, nepastebimai virtusi visuotiniu melu, kad valstybę atkūrė tauta. Iš tikrųjų tą valstybę sunkiu kasdieniu triūsu ir net gyvybės aukos pareikalavusia kova atkūrė gana nedidelė lietuvių dalis. Iš tikrųjų tai padarė saujelė asmeninius interesus dėl laisvės paaukojusių pasišventėlių, kuriems prigijo gražus ir prasmingas ,,Sąjūdžio juodadarbių” vardas. Nemažai lietuvių juos ,,palaikė” nueidami į šventines pramogas gerokai priminusius didžiuosius mitingus ir juose pamosuodami vėliavėlėmis. Apstu buvo ir tokių, kurie iš šalies stebėjo vykstančią žūtbūtinę kovą suktais gudrių mužikėlių žvilgsniais, o jų atsainios ir pašaipios šypsenėlės rėkte rėkė: ,,užsinorėjote nepriklausomis Lietuvos? Gerai gerai, ,,arkite“ dėl savo laisvės, kvaileliai, jei taip norite keliauti pas baltas meškas, pamatysime, kas iš šito išeis”. Atomazga buvo logiška ir dėsninga. Atėjo neišvengiamas atpildas. Jau tris dešimtmečius tik ,,moraliai palaikiusieji” skundžiasi, kad Sąjūdis ,,nepateisino lūkesčių” ir ,,nuvylė”, o ,,gudrieji” ir šiandien garsiausiai šaukia ir piktinasi, kaip galėjo atsitikti, kad kažkokie apgavikai ir sukčiai su tikruoju ir vieninteliu valstybės ,,Atkūrėju” priešakyje ,,pavogė” Sąjūdį iš Lietuvos žmonių.
Apie tai reikia prisiminti dėl vienos priežasties. Kad būtų atsikvošėta ir bent pavėluotai suprasta, kad niekas nieko neapgavo ir nepavogė. Tai ,,palaikiusieji“ ir ,,gudrieji“ apgavo ir apvogė patys save. Vengę prisidėti atkuriant valstybę ir net nemėginę pradėti jos statyti visų sutelktomis pastangomis ir nuoširdžiu darbu, jie lengvai ir be pasipriešinimo atidavė tik ką atkurtą Tėvynę niokoti jos vakarykščiams valdytojams ir jų gretas papildžiusiems naujiems sąjūdinius idealus išdavusiems naikintojams. Prieš tris dešimtmečius patys sugrįžę į asmeninių kiemų aptvarus, lietuviai iš jų taip ir nebeįstengia išeiti. Patogiausiai ir sočiausiai savuose kiemuose įsikūrusiems ir niekada net nenujautusiems, kad yra tokios tikrovės kaip Tauta ir Tėvynė, sotus ganymasis aptvare yra natūrali ir palaiminga būsena. Tarp tokių yra ir nemažai ,,simpatizavusiųjų” Sąjūdžiui, ir tuometinių cinikų bei pašaipūnų. Tačiau yra dar dvi lietuvių grupės. Dalis prisitaikiusiųjų ir šiandien neturi pagrindo skųstis dėl asmeninės gerovės. Vis dėlto kai kurie iš jų prisimena, kaip kadaise buvo išėję iš namų gardo apsižvalgyti, o šiek tiek kilstelėję iki tol visiškai nulenktas galvas akies krašteliu buvo išvydę Tėvynės horizonto skliautą. Jie miglotai pamena, kad to skliauto reginys trumpam leido pasijausti tikrais, tai yra laisvais ir oriais, žmonėmis. Šis reginys dešimtmečius yra išlikęs jų pasąmonėje ir veikia kaip slapto ilgesio ir neaiškaus nerimo šaltinis. Daugelis pašaipūnų neprisitaikė ir smarkiai nukentėjo, todėl yra kupini pykčio – ne ant savęs, bet ant juos ,,atstūmusios” jų pačių pirmiausia ir iš anksto išsižadėtos Lietuvos valstybės.
Moraliniu ir psichologiniu požiūriu abiejų lietuvių grupių padėtis yra nepavydėtina. Ji gerokai prastesnė negu sovietmečio prisitaikiusiųjų būsena. Tada nepatenkintieji okupantų tvarka ir murmantieji galėjo pateisinti savo bailumą ir prisitaikėliškumą iš esmės pasakydami tiesą, kad pasipriešinti imperijai neįmanoma, tai būtų savižudybė, kuriai gali ryžtis tik drąsiausi ir tvirčiausi žmonės. Dabartinėje Lietuvoje šis argumentas netinka. Ne tik niekas nešaudo, nekiša į kalėjimus ir netremia į Sibirą. Kad ir kokia ydinga, nūdienos Lietuvos politinė ir partinė sistema iš principo leidžia kovoti. Tereikia šito norėti ir tam pasiryžti. Tūnantiems savo kiemuose ir neįstengiantiems išeiti pro jų vartus atsikovoti Tėvynės ir susigrąžinti valstybės lietuviams belieka svajoti apie ,,kitokią” Lietuvą ir ,,geresnę” valdžią. Tai labai konkreti svajonė – trokštama ,,gera” valdžia yra ne kas kita, o suvokiama kaip maloningi, geranoriški ir dosnūs gardų įnamių prižiūrėtojai ir piemenys. Tokias svajones smarkiai įkvepia ir nuolatos kursto ,,demokratinė” teisė ir viltis geruosius prižiūrėtojus pagaliau surasti per formaliai laisvus, bet vis kažkodėl lūkesčių nepateisinančius rinkimus.
Tačiau ,,gera” valdžia vis neišrenkama. Nuolatinės ir po kiekvienų rinkimų stiprėjančios nevilties išraiška ir atspindžiu tapo svajonės apie Gelbėtoją-Gerąjį poną. Gelbėtojas yra dvejopas. Trokštamas asmeninis gelbėtojas – geras prezidentas. Tačiau lietuvių kolektyvinėje sąmonėje gyvena ir joje tvirtai įsikūrė kolektyvinio gelbėtojo vaizdinys. Tas gelbėtojas – ,,opozicinių politinių jėgų“ Vienybė, arba mažų ,,gerų ponų“ rinkiminė koalicija, kurios atsiradimas pakeistų lietuvių dalią vienu ypu ir stebuklingu būdu. Vaizduotė kužda savo kiemuose užsidariusiems ir nieko nedarantiems lietuviams, kad atsiradus Gelbstinčiam Susivienijimui pakaktų vieną kartą atkėblinti prie balsavimo dėžių ir išsirinkti stebukladarius, kurie iš geros širdies ir beribio dėkingumo tuojau pat puls rūpintis žmonėmis ir pasiaukojamai plušės dieną naktį dirbdami jų gerovei.
Kaip paaiškinti vyraujantį abejingumą, pasyvumą, bejėgystę ir beviltiškumą?
Lietuviai yra patekę į abejingumo, pasyvumo, bejėgiškumo, beviltiškumo ir aklo įtūžio užburtą ratą.Jis nesustodamas sukasi beveik tris dešimtmečius. Tokia iš pažiūros protu nesuvokiama būsena vis dėlto reikalinga racionalaus paaiškinimo. Jis būtinas norint neprarasti vilčių kada nors iš to rato ištrūkti. Ieškant nors kiek tenkinančio paaiškinimo verta pažvelgti į problemą per kiemo gardo ir Tėvynės suvokimo bei jo poveikio vaizduotei prizmę. Prieš tęsiant būtina atkreipti dėmesį ir pabrėžti: gyvūniškas ar biologines konotacijas turintys žodžiai ,,bydlo”, ,,tvartas”, ,,gardas” nėra savavališkos ir įžeisti skirtos metaforos. Apibūdindamas skirtumą tarp trijų prigimtinių žmogiškų bendrijų – polio (valstybės) ir šeimos bei namų ūkio – Aristotelis aiškiai atskleidė ir pabrėžė kokybinį polio pranašumą prieš dvi kitas bendrijas. Pagrindinis pastarųjų trūkumas – jos uždaro žmogų biologinio gyvenimo ciklo beprasmybėje ir pasmerkia suktis tos beprasmybės ratu. Kaip tai atrodo praktiškai – patiriame stebėdami lietuvių pasyvumą ir bejėgiškumą, pasireiškiantį nesugebėjimu ateiti net į, atrodytų, jiems gyvybiškai svarbius protesto renginius. Štai skundžiamasi, kad į protesto prieš kiekvieną paliesiantį NT mokestį mitingą susirinko kiek daugiau kaip du tūkstančiai dalyvių. Į protesto akciją dėl elektros kainų – nedidelis būrelis. Kalbėti apie gausesnius protestus dėl kalbos, istorijos, paminklų ar miškų naikinimo apskritai neverta.
Šiek tiek pagalvojus atrodo tikėtina, kad toks abejingumas ir pasyvumas yra savaip natūralus ir neišvengiamas Tėvynės neturinčių žmonių elgesys. Tėvynė yra ne tik geografinė, bet ir laikiška erdvė, kurioje egzistuoja praeitis, dabartis ir ateitis. Biologinio gyvenimo cikle erdvės ir laiko nėra. Jame egzistuoja tik ,,čia ir dabar”. Todėl šis ciklas sunaikina jame uždaryto gardo belaisvio vaizduotę susiaurindamas ją iki ,,čia ir dabar” patiriamų poreikių mechaninių ekstrapoliacijų. Toks individas neįstengia įsivaizduoti Tėvynės kaip geografinės erdvės, jos gamtinės ir kultūrinės aplinkos, joje gyvenančios žmonių bendrijos. Tai reiškia, kad neturėdamas Tėvynės vaizdinio jis neįstengia matyti ir įvertinti joje vykstančių platesnės aplinkos pokyčių lygindamas, kokia ji buvo praeityje, yra dabar ir bus ateityje. Paniręs į ,,dabar”, jis neturi net dabarties, nes dabartis iškyla tik per santykį ir santykyje su praeitimi ir ateitimi. Todėl darosi aklas jo akyse vykstantiems pokyčiams ir nesugeba įsivaizduoti, kokioje aplinkoje gyvens ir kokie pavojai jo laukia rytoj.
Šis keistas aklumas paralyžiuoja valią ir gebėjimą veikti, kol asmeniškai ir tiesiogiai nepatiriama kokia nors žala. Jis neina protestuoti dėl NT mokesčio, nes šiandien jo dar nereikia mokėti ir jis jaučiasi tingiai saugus. Lygiai taip pat sėdi namie, nes laukiančios išsipūtusios milžiniškos sąskaitos už elektrą ir dujas dar neatėjo. Neįsivaizduodamas Tėvynės kaip panašių į jį tėvynainių bendrijos, jis abejingai stebės gatvėse gausėjančius egzotiškos išvaizdos svetimus žmones ir neįžvelgs jų keliamos grėsmės savųjų bendruomenei, kol nebus apiplėštas, sumuštas, išprievartautas arba nužudytas jo šeimos narys ar kitaip artimas žmogus. Jis neišeis protestuoti dėl GĮUP, nes jo vaikas pavalgęs, aprengtas, lanko mokyklą ir įvairius būrelius, o kad jis ir kiti vaikai po tokio ugdymo virs ideologiškai transformuotais psichiniais mutantais ir moraliniais monstrais – vis tiek ,,kaip nors” išsispręs savaime.
Biologinio gyvenimo ciklo varomoji jėga yra troškimas išlikti nuolatos palaikant dviejų bazinių – gerovės ir saugumo – poreikių pusiausvyrą. Jos paieškos stumia siekti malonumo ir vengti skausmo. Šis mechanizmas padeda suprasti, kuo savojo kiemo gardų gyventojai skiriasi nuo Tėvynės žmonių ir kuo baudžiaunininkų ar vergų maištai skiriasi nuo laisvų žmonių sukilimų ir tautų kovų už laisvę. Stichiški vergų maištai yra reti ir trumpalaikiai, visada lengvai užgniaužiami todėl, kad jie kyla tik dėl drastiškai pažeistos gerovės ir saugumo poreikių pusiausvyros. Todėl vergas sukyla, bet ir tai ne visada, tik tuo atveju, jeigu jo ,,gerovė” atimama tiek, kad atsiduria prie mirties iš bado ar visiško išsekimo dėl nepakeliamai sunkaus darbo ribos. Todėl sutramdyti vergų maištus ir juos valdyti be galo lengva. Tereikia subalansuoti gerovės ir saugumo poreikius padidinus maisto davinį ir sutrumpinus darbo trukmę. Vergas pats sugrįš į savo gardą ir vėl taps klusniu bandos gyvuliu.
Visos Lietuvos valdžios aiškiai supranta arba intuityviai nujaučia gardo gyventojo elgseną reguliuojantį gerovės ir saugumo balansavimo mechanizmą ir seniai perprato, kaip jį pasitelkus galima manipuliuoti visuomene. Tiksliai kalbant, toks manipulavimas net nėra politinis valdymas. Apskritai tokiomis sąlygomis negali būti nei tikrų partijų, nei tikros politikos. Tai, kas vadinama politika, yra gardo gyventojų poreikių vadyba. Jos pamatinis principas yra toks: racionalus ir ūkiškas savo ganomųjų bandos savininkas ir prižiūrėtojas pasirūpina, kad būtų sotūs ir patenkinti jam naudingiausi ir reikalingiausi bandos individai, visiems kitiems – neleidžiantis mirti iš bado arba užgniaužiantis norą pašėlti iš pykčio ir pradėti aklai ir nevaldomai siautėti davinys, kurį prarasti atrodo pernelyg rizikinga ir baisu.
Gelbėtojo paieška: visuomenės politinė diagnozė
Be abejo, tai pripažinti ir juo labiau aptarinėti nėra malonu. Bet nėra ir lengvesnės išeities. Pradžiai lietuviams būtina sugriauti veidmainiškos tylos sieną ir atvirai kalbėtis tarpusavyje bei tiesiai klausti vieni kitų, ar dar yra kas nors, kas juos sieja ir įpareigoja. Kalbantis tektų pasigesti žodžių ,,Tauta” ir ,,Tėvynė”, o pradėjus aiškintis, kodėl jie beveik dingo iš lietuvių kalbos, beliktų sąžiningai pasakyti, kad jie tapo nepopuliarūs ir nebetariami todėl, jog yra nepatogūs pačiu savo buvimu ir žadinamais prisiminimais. Norisi be jų apsieiti todėl, kad vis dėlto dar nesąmoningai nujaučiama, jog jie primena apie pareigą šiame gyvenime padaryti šį tą daugiau, negu pasirūpinti vien savo šeimos reikalais ir gerove. Juk viešai pasakius, kad asmuo yra ne tik savo šeimos, bet ir Tėvynę turinčios tautos narys, o dar pripažinus, kad Tėvynė yra puolama, norom nenorom tenka pagalvoti ir klausti, ar tikrai nesama pareigos ją ginti. O paklausus minties siūlas pats vyniosis toliau. Tektų prisiminti, kad istorijoje nėra pavyzdžio priešų užpultos tautos, kuri būtų apgynusi savo laisvę ne stodama į kovą ir išeidama į mūšio lauką, bet sėdėdama užsidariusi savo dar neapiplėštuose ir nepadegtuose namuose prie valgiais nukrauto stalo ir nuoširdžiai piktindamasi, kad štai užklupo tokia bėda, bet niekas nieko nedaro!
Bet stoti į kovą, oi kaip nesinori. Todėl nujaučiantieji arba aiškiai suvokiantieji Lietuvai iškilusios grėsmės pobūdį ir mastą, bet pasyviai laukiantys Gelbėtojo turimo atnešti stebuklo, apolitiški lietuviai vis tiek toliau visas viltis deda į rinkimus, po kurių dabartinius valdančiuosius pakeitusi ,,patriotiška” valdžia turėtų imtis tautos ir valstybės gelbėjimo darbų. Tai – visiškai tuščios viltys. Rinkimai patys savaime yra labai svarbūs. Tačiau jie nieko nepakeis, kol bent truputėlį nepasikeis rinkėjai – pati visuomenė. Lietuvą valdžiusios ir ją neįtikėtinai nustekenusios bei joms tariamai oponavusios mažosios ,,nesisteminės” partijos elgiasi amoraliai ir nusikalstamai todėl, kad paprasčiausiai yra prisitaikiusios prie visuomenės būklės ir iš jos kylančio ,,gelbėtojų“ ilgesio, todėl pačios yra tapusios tos visuomenės moralinių, psichologinių irpolitinių savybių atspindžiais ir veidrodžiais. Visiškai pagal jau Platono politinėje teorijoje suformuluotą antropologinį principą, kad santvarką lemia bendruomenėje vyraujantis piliečių sielos tipas. Šis principas paprasčiau persakomas teiginiu, kad žmonės turi tokią valdžią, kokios nusipelno. Atliekamos apklausos rodo, kad ne mažiau kaip 75 % lietuvių ,,už” prigimtinę šeimą, tiek pat būtų ,,už” kalbos, kultūros, etc išsaugojimą. Bet bėda ta, kad valdžia puikiai mato, kad iš tikrųjų lietuviams šito nereikia. Tai kodėl ji, spaudžiama ir dosniai atlyginama už Lietuvos naikinimą, turėtų ginti tai, ko niekam nereikia? Ginti šiuos dalykus be tautos paramos gali tik idealistai, bet jie nuosekliai ir metodiškai buvo pašalinti iš visų tai leidžiančių daryti pozicijų.
Tokia moralinė ir psichologinė lietuvių visuomenės būsena yra amžinasis Gelbėtojo paieškų variklis. Gelbėtojų poreikį siekiančios patenkinti ,,opozicinės” ir ,,nesisteminės” partijos suformavo šią lietuvių būseną atitinkantį populistinį veikimo stilių. Tariamai opozicinėse TV laidose – beveik vien nuolatinė ir arši valdančiųjų kritika ir ,,Landsbergių klano” demaskavimai. Atskleisti valdžios klaidas, niekšybes ir nusikaltimus yra būtina ir naudinga. Bet tokių žinių neužtenka. Jos nei per nago juodymą neformuoja ir neugdo piliečių tautinių ir valstybinių nuostatų, kurios yra būtina Lietuvos išlikimo sąlyga. Tokių žinių sklaida, ir dar vengiant panašiai demaskuoti ,,kairiuosius” valdančiojo ,,dešiniųjų” klano konkurentus, labiau primena ne kovą už Tėvynės išgelbėjimą, o banalias dviejų vienas kito vertų klanų grumtynes dėl valdžios. Net pagrįsta, teisinga ir būtina valdančiųjų kritika savaime nepadės išsaugoti Lietuvos, jeigu ji bus paversta tik įrankiu griauti lietuvių politinę nuovoką. Juk populistiškai kurstant aklą valdančiaisiais nepatenkintų, bet intelektualiai seniai pavergtų ir įbaudžiavintų piliečių pyktį, jie skatinami ir stumiami pamiršti esminį politinį ir istorinį faktą. Dabartinė Lietuvos būklė yra tą pačią neoliberalią politiką pakaitomis vykdžiusių ,,dešiniųjų” ir ,,kairiųjų” valdžių bendrų pastangų rezultatas. Sąmoningai vengiant apie tai prisiminti ir kalbėti visuomenė faktiškai yra apgaudinėjama. Per vienašalės ir daugiausia populistinės kritikos triukšmą jai trukdoma išgirsti ir suprasti, kad kova dėl Lietuvos ir grumtynės dėl valdžios tik siekiant užimti dabartinių valdančiųjų vietą nėra tas pat. Nėra jokių abejonių, kad valdantieji yra verti ne tik triuškinamai pralaimėti artėjančius rinkimus, bet apskritai būti nušluoti nuo politinės arenos. Bet savaime tai nebūtų joks žingsnelis Tėvynės gelbėjimo link. Esminis klausimas, kas juos galėtų pakeisti, kai dėl įprastos strategijos rinktis ,,mažesnę blogybę” neveiksmingumo nebegali būti net menkiausių iliuzijų, nėra ne tik atsakomas, bet akivaizdžiai nenorima net jį aiškiai kelti ir dalykiškai svarstyti. Todėl iš esmės nedidėja politinis visuomenės išprusimas ir sąmoningumas. Politinis ugdomasis darbas dalijant šviečiamąją spaudą ar kitaip tiesiogiai bendraujant su žmonėmis ir kviečiant prabusti apsnūdusius ir apatiškus piliečius augančių grėsmių akivaizdoje – ne opozicijos veikėjams. Jiems tai yra ,,per žemas lygis”, tokiu darbu turi užsiimti bet kas, tik ne jie.
Beviltiški mėginimai kompensuoti beveik visišką neveiklumą tarprinkiminiais laikotarpiais retkarčiais primenant apie savo buvimą reklaminiais pasirodymais publikai įvairiose protesto akcijose. Todėl iki šiol vykstanti ,,sisteminių” ir ,,nesisteminių” partijų ir prie jų besišliejančių visuomeninių sambūrių kova iš esmės yra ne kas kita, o tris dešimtmečius trunkanti vienodai sisteminių smulkiųjų ir stambiųjų politikuojančių vertelgų konkurencija dėl teisės ir galimybės tapti visiškai abejingų ir pasyvių lietuvių politinių baudžiauninkų ponais ir valdytojais. Visą šį laiką augo ,,aiškiaregių” ir ,,ateities pranašautojų” gretos. Propagandos kasdien mulkinamiems gyventojams vieną kartą įteikę reklaminį rinkimų laikraštėlį ar skrajutę ir nesulaukę rinkėjų balsų, opozicionieriai nusivilia ir giliamintiškai nutaria, kad ,,niekas neveikia”, o jų nuolatines nesėkmes matantys lietuviai dar tvirčiau patiki, kad ,,nieko nebus” ir ,,nieko nebeįmanoma pakeisti”, tad Lietuvos neliks.
Nuostabi abejingų piliečių ir tingių Lietuvos ,,gelbėtojų” dvasinė giminystė, kurios pagrindas yra ta pati svajonė: nuveikti kalnus dėl Tėvynės nieko dėl jos nedarant ir karštligiškai vis ieškant Wunderwaffe – stebuklingo ginklo, turinčio be darbo, pastangų ir juo labiau kovos atvesti į valdžią ir gelbėti šalį. Veidaknygėse paskelbtas koks nors ypatingas ir akimirksniu rinkėjų dėmesį užvaldantis ir jų širdis magiškai pavergiantis relaminis šūkis vietoj sunkaus ir varginančio laikraščių dalijimo, fiziškai niekur nematomų ir nieko neveikiančių partijų ,,koalicija” ir jų vadų portretų galerijos rinkiminiuose plakatuose, turinčios sukurti ,,vienybės” ir jos neįveikiamos galios iliuziją, tokie ir panašūs pigūs reklaminiai triukai – šitoks lietuvių politinis vegetavimas ir merdėjimas pamažu ir nepastebimai priartino katastrofą. Jos akivaizdoje iš tiesų galima tik tautos mirtis ir istorijos pabaiga arba atgimimas ir laimingesnė tąsa.
Alternatyva – savojo kiemo gardas ar Tėvynė?
Esminė alternatyva, dėl kurios turės apsispręsti ir pasirinkti kiekvienas lietuviu save vadinantis žmogus, yra tokia: savojo kiemo gardas ar Tėvynė? Iš tikrųjų tai yra lietuvio žmogiškojo orumo ir moralinio bei politinio rango klausimas. Ši alternatyva yra principinis atsakymas į diskusiją sukėlusį klausimą: ,,Kiekvieną dieną iš LIetuvos yra kažkas atplėšiama, o mes tylime. Kodėl?” Atsakymas suponuoja ir vienintelį bent jau teoriškai dar įmanomą ir leidžiantį išsigelbėti sprendimą. Jis minimas visų tautų legendose ir užrašytas metraščiuose bei knygose. Seniausiai suprasta, kad žmogus gali kovoti ir ginti savo laisvę tik įveikdamas biologinio gyvenimo ciklo mechanizmo trauką ir ištrūkdamas iš savojo kiemo gardo, į kurį jį įvaro grynai asmeninis savisaugos instinktas. Ištrūkti pavyksta tik tuo atveju, kai natūralų biologinį siekį išlikti pačiam ir išsaugoti šeimą atsveria ir užgožia aukštesnis motyvas – troškimas žmogiškai įprasminti savo biologinį buvimą platesnės ir ilgalaikiškesnės to buvimo prasmės horizonte. Atverti tą horizontą įmanoma tik sąmoningomis ir valingomis pastangomis bei kantriu ugdymu. Būtent todėl visų sveikų ir tvirtų tautų nariams nuo kūdikystės buvo skiepijamos ir ugdomos ne biologinės, o grynai žmogiškos drąsos ir pasiaukojimo dorybės. Jie buvo mokomi, kad egzistuoja tai, kas savo svarba, tvarumu ir ilgaamžiškumu pranoksta trumpą pavienio žmogaus gyvenimą: bendruomenė, tauta, Tėvynė. Dalykai, kuriuos privalu ginti, o prireikus už juos mirti.
Rinkimai nieko nepakeis, kol nepradės keistis visuomenė
Puolami ir metodiškai naikinami šiandienos lietuviai gali išlikti tik tuo atveju, jeigu prisimins ir supras šią iš principo labai paprastą tiesą ir pamėgins ja praktiškai vadovautis. Jų galimybės ką nors pakeisti rinkimais yra seniai žinomos ir kitokios būti negali. Jas parodė vienkartinė ir atsitiktinė Drąsos kelio partijos sėkmė Seimo rinkimuose. Ant žmonių pykčio bangos į jį patekusi ne tokia jau maža grupelė išrinktų parlamentarų jame nieko nenuveikė. Pagrindinė šio fiasko pamoka yra ši: jokie rinkimai nieko nekeis ir nepakeis, kol nepradės keistis pati lietuvių visuomenė. Vėl rinkti nežinia iš kur išdygusius dar vienus pretendentus į globėjus ir piemenis yra beviltiška ir beprasmiška. Dalyvauti rinkimuose yra būtina ir prasminga tik su viena sąlyga. Jeigu rinkimai yra dalis platesnio ir gilesnio tautos sąmonėjimo ir budimo vyksmo, kurio metu atsikuria, formuojasi ir stipėja kovojančių už išlikimą lietuvių politinės tautos branduolys. O siekiantys patekti į Seimą asmenys yra ir – dar svarbiau – aiškiai suvokia, kad jie yra tik to branduolio, arba lietuvių politinės tautos užuomazgos, atstovai ir valios reiškėjai. Suprantantys, kad tikrasis ir vienintelis jų svorio ir įtakos šaltinis yra ne Seimo nario mandatas, bet tvirtas ryšys su kovojančia tautos dalimi ir nuolatinė jos parama. Tik šitaip įmanoma išspręsti iš tiesų realią problemą, kurią žmonės nujaučia ir išsako klausdami: ,,jeigu keli iš jūsų pateksite į Seimą, nieko jame nepadarysite”. Jie yra teisūs ir neteisūs vienu metu. Remiami net ir nedidelės, bet politiškai aktyvios visuomenės dalies, keli ar net vienas išrinktas politikas gali nuversti kalnus. Ir priešingai – gali būti baudžiauninkų pa(si)rinkta seimūnų-ponų dauguma, kuri, neremiama stebuklo ir gėrybių lietaus pasyviai laukiančių mužikėlių, nepadarys nieko. Todėl, kad politinė galia nėra tik aritmetinis dydis, mechaniškai įvertinamas Seime esančių asmenų skaičiumi.
Nacionalinio susivienijimo siekis – gelminis lietuviškumas
NS buvo sumanytas ir veikia kaip iš tiesų siekiančių išlikti ir darbais kovojančių už išlikimą lietuvių sambūris. Jis nėra grupelė triukšmadarių, mėginančių į vienadienes realijas orientuota populistine retorika sukelti aklo žmonių pykčio bangą ir ant jos nuplaukti į valdžią. Šitaip elgtis ir veikti būtų tik mėginimas dar kartą eiti Drąsos kelio pramintu niekur nevedančiu taku. NS buvo numatytas ir skirtas būtent dabartiniam – lietuvių atsidūrimo ant nebūties krašto momentui. Jam buvo ruoštasi daugelį metų atliekant parengiamuosius visuomenės žadinimo ir kultūrinio bei politinio ugdymo darbus. Kiek paradoksaliai NS prigimtį ir tikslą aiškiausiai įmanoma apibūdinti iš Rusijos propagandininkų arsenalo pasiskolintu žodžiu. Kaip žinoma, svarbiausias Ukrainos užgrobimo ir pavergimo tikslas yra su šaknimis išrauti ,,gelminį ukrainietiškumą”. Žodis ,,gelminis” kone tobulai nusako reikalo esmę. Gelminis lietuviškumas – štai kas skiria gyvos lietuvių tautos narį nuo lietuvių liaudies atstovo. Gelminio lietuviškumo siekinys yra NS egzistavimo mentalinis pagrindas ir jo veiklos varomoji jėga, o gelminio lietuviškumo idėja – kertinis telkimosi ir kitų lietuvių telkimo principas. Lietuvos išliks ir bus lygiai tiek, kiek bus gelminį lietuviškumą išsaugojusių arba susigrąžinusių – turinčių Tėvynę – lietuvių. Juk gelminis lietuviškumas yra Tėvynės dvasinis pagrindas ir jos giliausias bei slapčiausias branduolys. Palaikyti, saugoti ir ugdyti savyje gelminį lietuviškumą ir padėti tai daryti kitiems – tokia buvo numatyta NS paskirtis gerokai prieš jį įsteigiant. Galbūt NS buvo galima įsteigti ir nesivadovaujant šiuo pamatiniu tikslu, bet vargu ar būtų pavykę. Bet kuriuo atveju tai greičiausiai būtų įvykę nedalyvaujant šių eilučių autoriui.
Dar kartą apie ,,vienybės” pragaištingumą ir NS taktiką
Partijų ir visuomenės būklės simetrija ir veidrodinis atspindys parodo, kodėl yra tokia pragaištinga ir iš principo neįgyvendinama atkakliai reikalaujamos ,,vienybės” idėja. Ji žalinga dvejopai. Realiai neveikiančių partijų ,,susivienijimas” klaidintų kurdamas ,,patriotinės opozicijos” nesamos jėgos iliuziją. O į jį dedamos namuose sėdinčių lietuvių viltys savaime taptų toliau atkakliai nenorinčių prisiimti nors šiokią tokią atsakomybę už Tėvynę ir nors šį tą padaryti jos labui pasiteisinimu ir skatintų dar didesnį abejingumą ir pasyvumą. NS įsitraukimas į tokią tuščių iliuzijų kurstymo mugę būtų neatitaisoma klaida. Per nuolatinį ir sunkų darbą besiformuojantis kovojančių lietuvių sambūris paprasčiausiai pranyktų sisteminio veikimo pelkėje. Vienybė būtina. Tačiau tai turi būti realiai kovojančių dėl Lietuvos išlikimo, o ne vengiančių nuolatinio ir kantraus šviečiamojo bei organizacinio darbo tinginių ir lengvos bei greitos sėkmės ieškančių politinių karjeristų ir perėjūnų vienybė.
Per pastaruosius kelis metus iš esmės pablogėjusi ir toliau blogėjanti Lietuvos padėtis verčia kalbėtis tarpusavyje ir su lietuviais kitaip:
Pirmiausia derėtų atviriau, aiškiau ir griežčiau kalbėti apie tai, kad toji padėtis iš tiesų darosi dramatiška, ir raginti pagaliau suprasti ir priimti mūsų istorijoje jau ne kartą suvoktą ir išgelbėjusią tiesą: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.
Nebijant ką nors įžeisti ar supykdyti, reikia kuo plačiau ir be užuolankų kalbėti apie tai, kad užtenka vaidinti tik nepelnytai valdžios skriaudžiamas bejėges aukas, bet sąžiningai sau pripažinti, jog dabartinė apgailėtina Lietuvos būklė pirmiausia yra jau Sąjūdžio metu išryškėjusio lietuvių baudžiauninkiško mentaliteto ir jo sąlygojamo nenoro įsipareigoti Tėvynei ir kurti savo pačių valdomą valstybę dėsningas ir neišvengiamas rezultatas.
Kalbant apie pasipriešinimo strategiją, dera nedviprasmiškai pasakyti, kad per ketvirtį amžiaus taip ir nepasiteisinęs ,,patriotinių politinių jėgų” vienijimosi kelias neturi jokios perspektyvos, ir paprašyti susilaikyti nuo vis nesibaigiančių raginimų toliau eiti šiuo keliu. Tiesiai pasakyti vienybės trokštantiems ir reikalaujantiems lietuviams, kad jie šito pageidauja svajodami apie esminį dabartinės šalies raidos krypties pokytį, kuris būtų pasiekiamas lengvai ir jiems patiems niekaip neprisidedant. Pravartu paaiškinti, kad ,,vienijimosi” kelias yra grynai sisteminis, nes juo einant išlieka tas pats Lietuvos politinį gyvenimą valdantis ir struktūrinantis ponų ir vergų santykis. Pastangos ,,vienytis” iš esmės yra tik mėginimas sukonstruoti ,,jungtinį poną”, kuris turėtų sukelti trumpalaikį ir iliuzinį solidumo ir galios įspūdį žmonėms toliau savo namų kiemuose tūnantiems pasyviems baudžiauninkams. Tuščiai viliamasi, kad toks susivienijimas įstengtų rinkimuose rimtai pasivaržyti su sisteminėmis partijomis dėl tokių gelbėtojo laukiančių gyventojų palankumo ir stebuklingai susišluotų jų balsus.
Kitaip negu ,,vienijimasis”, tikra politinė kova nėra savaime ir iš anksto ,,užprogramuotas” akligatvis. Ji yra aktyvus piliečių veikimas, leidžiantis ištrūkti iš sisteminio pono ir baudžiauninko santykio rato. Jos sėkmė nėra garantuota, bet rezultatas nėra ir iš anksto nulemtas. Jis didele dalimi ar net lemiamai priklauso nuo kovotojų pajėgų – jų skaičiaus, ryžto, kovai skiriamų pastangų ir įdedamo kasdienio darbo. Ši kova jau vyksta ir pamažu stiprėja augant į ją aktyviai įsitraukiančių bendražygių skaičiui. Bet kovojančių vis dar gerokai mažiau, negu norėtųsi ir reikėtų. Tai turėtų tapti itin atviro pokalbio su lietuviais tema.
Pirmiausia su tikrais patriotais save nuoširdžiai laikančių lietuvių sluoksniais. Neaiškumų ir klausimų – begalė. Lietuviškojo patriotizmo vaizdinys ne tik beviltiškai sujauktas ir miglotas. Jis yra paslėptas po storu daugiaprasmybių ir veidmainysčių sluoksniu. Tik pamėginus jį išgryninti ir nuvalius apnašas įmanoma sužinoti, ar patriotizmo sąvoka apskritai dar turi kokią nors įpareigojančią prasmę, ar vis dėlto jau yra virtusi tuščiu žodžiu, o pačios viešumoje matomos patriotizmo apraiškos – tuščiaviduriais ir lėkštais parodomaisiai spektakliais. Tiksliai kalbant, atsakymas į šį klausimą yra ir atsakymas, ar mums pažįstama ir atpažįstama Lietuva dar turi šansų išlikti. Klausimus lengva sukonkretinti ir suasmeninti.
Apie vyraujančią patriotizmo sampratą
Nėra abejonių, kad Lietuvoje toliau klesti sovietmečio ,,Žalgirio” triumfų laikus menanti ir iš jų atėjusi ,,pergalių ir alaus” stiliaus ,,patriotizmo” tradicija. Bet tokį patriotizmą atkurtoje Lietuvoje toliau uoliai kultivavę ir nepastebėję, kaip buvo įstumti į kampą ir atsidūrė ant egzistencinės prarajos krašto, lietuviai galėtų pagalvoti ir sąžiningai pasikalbėti, ar toks patriotizmas išgelbės nuo istorijos kapo duobės. Kita itin ryški ir lengvai pastebima to keistojo lietuviškojo patriotizmo apraiška – Vasario 16-osios valdiški renginiai ir ypač Kovo 11-osios eisena su trispalvėmis vėliavėlėmis nuo Seimo iki Katedros. Kai bus privaloma mojuoti ir ES vėliavėlėmis, taps galutinai neįmanoma pasakyti, kuo šie renginiai skiriasi nuo Lenino prospekte sovietmečiu šventiškai žygiuodavusių ,,Spalio revoliucijos” ir Gegužės 1-osios ,,darbo žmonių” demonstracijų. Atrodytų, egzistuoja alternatyva šiam spektakliui – tikrai tautinės ir patriotinės Vasario 16-osios deglų ir Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu. Tačiau užtenka atlikti mintinį eksperimentą ir savęs paklausti, kokia būtų Lietuvos būklė, jeigu bent pusė tų linksmai šurmuliuojančių žygeivių ir važiuotinių dalyvių susiprastų, kad šventės yra tik mažytė tautų ir valstybių gyvenimo dalis ir kad ne jomis gyvuoja, apsigina ir išlieka tautos ir valstybės. Todėl teisėta kelti iš tiesų negailestingai atvirą ir griežtą klausimą: ar tos ,,patriotiškų lietuvių” eitynės nesiskiria nuo ,,europeizuotų lietuvių” eitynių tik dekoracijomis – nešamais deglais ir praeities didžiavyrių portretais, – bet iš tikrųjų yra tik kiek skirtingai dekoruotos tos pačios apatridiško klegesio ir linksmybių dvasios apraiškos?
Stoti į kovą ir ginti Tėvynę visada buvo ir bus giliausias asmeninis kiekvieno lietuvio apsisprendimas. Nėra prasmės, o ir nevalia, ką nors versti arba reikalauti tai daryti. Tačiau leistina priminti pareigą ir belstis į protą ir sąžinę. Būtent šito nedarė Sąjūdžio ,,juodadarbiai” – jie sunkiai triūsė ir mandagiai tylėjo matydami jų pastangas pasyviai stebėjusius ,,pritarėjus” ir neslėpusius skepsio ir ironijos šaipūnus. Todėl nekartojant tos klaidos reikėtų kalbėti visiems karčią tiesą apie Tėvynės padėtį ir kiekvieno lietuvio atsakomybę bei pareigą – net žinant, kad didelė dalis, greičiausiai dauguma, lietuvių šito neišgirs. Visų pasakytinų dalykų paminėti neįmanoma. Užtenka išsakyti kelis svarbiausius.
Lietuviams reikia kalbėti, kad jų gyvenimas nepagerės, kol jie nepradės elgtis kaip laisvi ir orūs žmonės. Valdantieji leidžia šitaip elgtis su žmonėmis tik todėl, kad yra ženklai, padedantys jiems atpažinti kiemo gardų įnamius – baudžiauninkus. Laisvas žmogus ir Tėvynės pilietis parodo gerbiąs save tada, kai suranda laiko ,,nepraktiškiems” dalykams ir eina reikalauti ne tik duonos, didesnių atlyginimų ir išmokų, bet gina – ir net pirmiausia gina – tai, kas sudaro gelminio lietuviškumo šerdį – savo kalbą, istoriją, didvyrių atminimą ir t. t. O pirmiausia todėl, kad supranta, jog ką nors apginti gali tik laisvas žmogus ir pilietis. Vergas gali nebent maldauti ponų gailestingumo ir kartais jam pavyksta išprašyti išmaldos trupinių. Kai lietuviai supras, kad vergas reikalauja tik to, ko reikia vien jam pačiam, o laisvu žmogumi tampa tada, kai ima ginti tai, kas bendra ir todėl vienija bei įkvepia tautą aukštesniems tikslams ir kilnesniems siekiams, jie taps stiprūs ir nenugalimi. Valdantieji akimirksniu suvoks: šių laisvų žmonių neįmanoma suvaryti į baudžiauninkų ir dvasios vergetų gardą numetus išmaldos trupinius, jie išdidūs, drąsūs, tad tokie pavojingi, kad geriau su jais nejuokauti ir iš jų nesityčioti.
Puikiai žinomi visi argumentai, kuriais lietuviai teisina savo abejingumą Tėvynės likimui ir vengimą dalyvauti jos reikaluose. Pavojus užsitraukti darbdavio nemalonę ar net prarasti patį darbą, profesinis užimtumas, asmeniniai ir namų reikalai, noras skirti kuo daugiau laiko šeimai ir vaikams, etc. – visa tai yra natūralu ir suprantama. Bet besiklostanti situacija ne tik suteikia teisę, bet ir verčia šiems lietuviams pasakyti tiesiai šviesiai: ,,kovojantys už Lietuvos išlikimą yra tokie patys žmonės, jie taip pat dirba, turi begalę profesinių reikalų ir asmeninių rūpesčių, jie taip pat augina vaikus. Tačiau jie randa laiko ir jėgų Tėvynei – kovodami ir gindami ją, jie gina ir jus, o jūs tuo tik naudojatės ir rūpinatės vien savimi”. Turi būti kalbama apie tai, kad 75 ar 80 % lietuvių ,,palankumas” ir ,,pritarimas” tradicinėms lietuviškoms vertybėms yra ,,šiaudinis” ir bereikšmis ,,patriotizmas”, kuris niekaip neišgelbės Lietuvos ir vis labiau atlieka grupinį psichoterapinį kolektyvinės saviapgaulės ir iliuzinės paguodos vaidmenį.
Apsisprendimas veiksmu
Galima tik pavydėti kokiems šveicarams, kuriems užtenka vykdyti kasdienes piliečio pareigas, kad jų šalis būtų stipri ir saugi. Lietuviai tokios prabangos neturėjo ir neturės, nes per visą savo istoriją turi kovoti už išlikimą. Šiuo metu vėl iškilusi egzistencinė grėsmė tiesiog akivaizdžiai tai primena ir dar kartą reikalauja aiškiai apsispręsti, ko norima – išlikti ar išnykti? Ir patvirtinti šį apsisprendimą veiksmu. Juolab kad užtenka nedidelių darbų. Ginti Lietuvos ginklu ir lieti kraują už Tėvynę kol kas nereikia. Žinoma, yra rimtai sergančių, slaugančių sunkius ligonius, auginančių mažus vaikus, apkrautų neįprastai dideliais profesiniais darbais ir įsipareigojimais lietuvių. Tačiau galima tik stebėtis ir klausti: o kaip su kitais? Kokia prasme gali save laikyti ir vadintis patriotais lietuviai, kurie nėra apkrauti jokiais ypatingais darbais ir rūpesčiais, turi laiko atostogauti ir pramogauti, bet metų metais niekaip nesuranda poros laisvesnių pusdienių dalinti opozicinę spaudą, amžinai neištaiko valandėlės vieną kitą kartą ateiti į protesto akciją, vis pritrūksta keliolikos minučių pakviesti į ją elektroniniu laišku arba telefonu draugus ir pažįstamus, persiųsti jiems, pvz., straipsnius apie didėjančias grėsmes Pietryčių Lietuvai su trumpučiu esmę paaiškinančiu komentaru, ir t. t.? Tai nėra tik savaime naudingi ir labai reikalingi darbeliai. Tikroji jų reikšmė ir prasmė yra visai kita ir kur kas didesnė: tik įstengęs atlikti tokį ar panašų darbelį lietuvis išeina iš savo baudžiauninkiško aptvaro, tampa iš tiesų laisvu žmogumi ir savyje atranda iki tol užgniaužtą gelminį lietuviškumą ir Tėvynę. Tik tokiu veiksmu, ir niekaip kitaip, suktas mužikėlis gali tapti kovotoju ir Lietuvos gynėju, tikru politinės tautos nariu.
Mūsų veikimo tikslinės grupės
Ko gero, ypač reikia belstis į dviejų lietuvių grupių protą ir sąžinę. Pirmoji grupė – vaikus auginantys tėvai. Reikėtų jų klausti: ar tikrai lietuviai myli savo vaikus, jeigu šimtai tūkstančių tėvų per daugybę metų neįstengė surengti nei vienos bent tūkstančio dalyvių sutraukusios protesto prieš savo vaikų luošinimą akcijos, kokios, pvz., vyksta Kanadoje, ar bent neparagino ir nepamokė savo vaikų pasielgti taip, kaip pasielgė jų bendraamžiai amerikiečių mokiniai?
Žiūrėkite: didžiuliai protestai Kanadoje dėl translyčių ideologijos mokyklose
Antroji grupė – inteligentija. Ji tyli arba iš šalies teisingai aprašinėja ir taikliai komentuoja Lietuvos padėtį arba rašo įvairius pareiškimus ir prašymus valdžiai, kuriais beviltiškai apeliuoja į įsivaizduojamą jos geranoriškumą ir seniai prarastą sveiką nuovoką. Bet nedrįsta pakilti nuo savo rašomųjų stalų ir atitrūkti nuo kompiuterių klavišų. Nesiryžta išeiti į žmones padalinti spaudos, arba kitaip su jais pabendrauti, šitaip parodydama, kad Lietuvai sunkią valandą yra kartu su savo tauta. Užuot tai dariusi, nevykusiai teisina savo baimę imtis pirmtakų drąsiai prisiimto laisvės kovos vedlių ir vėliavnešių vaidmens apgailėtinu ir juokingu ,,argumentu”, kad ,,tai man per menka ir per žema”, ir net nemėgina atsikratyti tautoje ne be pagrindo įsitvirtinusio ir pagarbos nekeliančio ,,kinkadrebių” įvaizdžio.
Tapkime politine tauta
Rašydamas apie tokio pobūdžio diskusijų poreikį neturiu iliuzijų, kad visi lietuviai persiims gelminiu lietuviškumu ir išnyks valstybės ir net savo pačios likimui abejinga lietuvių liaudis. Tai neįmanoma iš principo, nes visose visuomenėse sąmoningi ir aktyvūs piliečiai, arba tauta tikslia to žodžio prasme, nėra gyventojų dauguma. Klausimas tik toks: ar tauta yra pakankamai gausi ir įtakinga, kad galėtų atlikti valstybės sargo, gynėjo, o pasakant trumpai – jos stuburo ir atraminio stulpo sunkiais momentais vaidmenį?
Nėra reikalo idealizuoti kaimynų estų ir latvių ir pervertinti jų pastangų ir galimybių išlikti. Tačiau jų dedamos pastangos yra neabejotini tose tautose rusenančios gyvybės ir valios kovoti ženklai. Lietuviai tokių ženklų neberodo – arba dar nerodo. Reikia skubiai parodyti panašius ženklus, nes laiko liko nedaug. Jeigu netrukus turinčią prasidėti ES valdymo reformą lietuviai vėl pasitiks kaip pasyvi ir nuolanki ,,veršių tauta”, bus akimirksniu sutrinti į dulkes keliomis jau absoliučiai privalomomis direktyvomis ir atsidurs mirusių tautų sąraše. Lenkijos europarlamentaras Jacekas Sariušas Volskis įspėja, kad supervalstybė kuriama be jokio žmonių sutikimo
Dabar viskas jau priklauso tik nuo to, užteks ar neužteks išsigelbėjimui gelminį lietuviškumą išsaugojusių arba sąmoningai pasiryžusių jį susigrąžinti lietuvių. Tai reikėtų nedelsiant išsiaaiškinti. Šito neįmanoma padaryti jokiais spekuliatyviais apmąstymais. Tik veiksmai gali parodyti, kiek ,,lietuviais” vadinamoje žmonių bendrijoje dar yra gyvybės.
Leidusių save nustumti prie bedugnės krašto lietuvių laukia akistata su būtimi ir istorijos teismas. Tas pats, kurį turėjo omenyje F. Šileris, rašęs, kad Die Weltgeschichte ist das Weltgericht – pasaulio istorija yra pasaulio teismas. Įdomu, kad į anglų kalbą Weltgericht verčiamas The Last Judgement – ne kaip pasaulio, bet kaip Paskutinis teismas. Šitaip labiau išryškėja gelminė posakio prasmė, kurią išskleidė ir plačiau paaiškino šį posakį pasiskolinęs ir savaip interpretavę G. Hegelis: tautų kova dėl vietos po saule tam tikra prasme yra jų paskutinis teismas, nes nesugebančios valingai kovoti už savo būtį ir teigti save pralaimėjusios tautos yra pasmerkiamos išnykti visiems laikams. Būtent iš šio principo kildintinas tautų skirstymas į vertas gyventi ir nevertas gyventi tautas. Silpnieji pasitraukia istorijos nebūtin. Šios akistatos su istorijos teismu neįmanoma išvengti jokiais mužikėliškais gudravimais. Mieliems lietuviams tai vertėtų turėti omenyje ir pagaliau pamėginti bent įsivaizduoti, kaip būsimose istorikų knygose būtų pasakojama jų išnykimo istorija. Būtų su nuostaba ir pašaipa rašoma, kaip turėjusi garbingą praeitį tauta išnyko pasidavusi be mūšio. Ir dar nekovojusi tokiomis sąlygomis, kai nebuvo užpulta ginklu, nebuvo žudoma, kalinama ir tremiama, kai lietuviams nereikėjo metų metais baisiausiu oru slapstytis ir kentėti šaltuose ir drėgnuose bunkeriuose, kaip kad darė garbingieji jų pirmtakai. Neįsivaizduojamus sunkumus ištvėrę pokario partizanai. Istorijos teismo nuosprendis būtų negailestingas ir gėdingas: ši tauta Išnyko niekingai, o jos išnykimas yra pelnyta bausmė. Išnyko nepasipriešinusi, pati bailiai – kaip ,,bydlo” – užsidariusi ir patogiai bei sočiai lindėdama savo tvarteliuose ir gardeliuose. Todėl nebuvo verta išlikti ir gyventi.
Jeigu lietuviai dar turi nors menkiausią istorinę ir politinę vaizduotę, jie turėtų suprasti, kas pastatyta ant kortos. Kad galbūt sugebėtų teisingai pasirinkti. Arba tyliai ir romiai nyktų bent neapgaudinėdami savęs. Juk galų gale kas yra ši alternatyva ir atėjusi pasirinkimo akimirka, jei ne lietuvių Tautos ir kiekvieno lietuvio akistata su Istorijos Amžinybe?
Naujausi komentarai