2023m. kovo 13d.
Politikai toliau klaidžioja bandydami suderinti nesuderinamus šilumos vartotojų ir kuo didesnio pelno siekiančio verslo lūkesčius centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje.
Daugelis dar prisimena centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) koncesijos vajų, kilusį po to, kai 1997 m. buvusi „Lietuvos energija“ perdavė visą šilumos ūkį savivaldybėms. Laikas ir sąlygos šiam neoliberaliam eksperimentui buvo parinkti idealiai. Po minėto šilumos ūkio perdavimo šilumos kainos šovė aukštyn, dalyje savivaldybių – į sunkiai įsivaizduojamas aukštumas.
Vis dar prisiminėme sovietinės valstybinės ekonomikos skonį, kai kurių centralizuotų šilumos ūkio įmonių vadovai elgėsi lyg tarybinėje Lietuvoje. Tuo tarpu naujieji ekonomikos guru skelbė apie stebuklingąją laisvąją rinką – kaip ji greitai ir sėkmingai nuves Lietuvą į švedišką ar panašų rojų. Valstybė, pirmiausia stumiama ką tik valdžią perėmusios Tėvynės Sąjungos, stačia galva metėsi į neoliberalizmo ideologijos diktuojamą faktinį šilumos ūkio privatizavimą.
Laimė, dalis savivaldybių atsispyrė neoliberalizmo ideologijos „šventajai karvei“ ir nutarė toliau pačios valdyti CŠT. Netrukus pradėjo ryškėti akivaizdūs šilumos kainų skirtumai savivaldybių valdomuose ir pusiau privatizuotuose CŠT pastarųjų nenaudai. Todėl šis eksperimentas, už kurį sumokėjo daugelis šalies gyventojų, beveik visose jį vykdžiusiose savivaldybėse buvo sustabdytas. Tiesa, vis dar yra išimčių – privačių koncesininkų valdomų CŠT, kurios savo kur kas didesnėmis kainomis nedžiugina šilumos vartotojų ir verčia stebėtis tas savivaldybes valdančių politikų sprendimais.
Eksperimento pasekmės jaučiamos iki šiol. Privatūs koncesininkai, paprastai gaudami papildomą pelną per susijusias tiekėjų įmones, pirmiausia darė greičiausiai atsiperkančias investicijas. Mažiau rentabilios sistemos grandys buvo naujinamos tik kilus avarijos grėsmei. Investicijos į pigesnį biokurą naudojančius, bet didesnių investicijų reikalaujančius šilumos generavimo įrenginius dažniausiai buvo vykdomos tik tokiu atveju, jei buvo įmanoma maksimaliai išnaudoti naujųjų įrenginių galingumą – t. y. pirmiausia tiek, kiek jų galingumas atitiko minimalias šilumos sąnaudas vasarą ar jas šiek tiek viršijo.
Užuot toliau investavę į nuomojamą šilumos sistemą, tie patys koncesininkai, prisidengę susijusių įmonių vardu, „už šilumos tinklų tvoros“ (sklypuose, priklausančiuose kitiems savininkams) netrukus pradėjo steigti vadinamuosius nepriklausomus šilumos gamintojus (NŠG). Į NŠG verslą greitai įsitraukė ir daugiau žaidėjų. Karčius neveikiančios NŠG konkurencijos vaisius – aukštas šilumos kainas – akivaizdžiai 2021/22 m. šildymo sezono metu ragavo prie CŠT prijungti šilumos vartotojai Vilniuje.
Taip pat liko ir teismų su buvusiais koncesininkais šleifas. Iš jų žymiausia yra Vilniaus CŠT/Vilniaus savivaldybės bylinėjimasis su Vilniaus Energija, valdyta Dalkia ir ICOR (buvęs Rubikon) dėl 560 mln. EUR kompensacijos už patirtą žalą.
Siūlomi nauji Šilumos įstatymo pakeitimai akivaizdžiai patvirtina, kad šiuo metu Lietuvą valdančios TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija nesirengia mokytis iš skaudžias pasekmes turėjusių ankstesnių eksperimentų.
Štai iki šiol buvusią dažną kainos pagrindimo procedūrą siūloma keisti bazinės kainos tvirtinimu 3-5 metų laikotarpiui. Toks sprendimas būtų racionalus, jeigu CŠT tikslas būtų galimai mažesnė šilumos kaina. Tuo tarpu CŠT, kurias valdo privatūs koncesininkai, tikslas yra kitas – maksimalus koncesininko pelnas. Didelis pelnas ir galimybė išmokėti akcininkui dividendus rūpi ir kai kuriems savivaldybių valdomiems CŠT.
Štai 2021 m. pavasarį Vilniaus meras Remigijus Šimašius priėmė sprendimą, įpareigojantį Vilniaus šilumos tinklų įmonę sumokėti Vilniaus m. savivaldybei 5 milijonus eurų dividentų iš 2020 m. pelno. Tam pritarė Vilniaus m. valdantieji – Laisvės partija, TS-LKD, Darbo partija bei Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija. Tam neprieštaravo nė viena opozicijoje esanti partija, nė viena partija Lietuvoje, iškyrus Nacionalinį susivienijimą.
Ar tokio veiksmo nederėtų vadinti tiesiog Vilniaus šilumos vartotojų apiplėšimu tenkinant neaiškius, tikriausiai savanaudiškus, politikų interesus? O gal merui savivaldybės biudžete reikėjo papildomų pajamų, kad be rūpesčių galėtų sumokėti iki 60 proc. siekiančius atlyginimų priedus aukščiausiems savivaldybės pareigūnams ir politikams?
Todėl minėtas kainodaros kontrolės pakeitimas, atveriantis duris uždirbti dar didesnius pelnus šilumos vartotojų sąskaita, gali būti įteisintas tik įpareigojus savivaldybių valdomas CŠT įmones išpirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų ir uždraudžiant savivaldybėms išmokėti dividendus iš CŠT įmonių pelno. Visas papildomai gautas pelnas privalo grįžti vartotojams.
Dėl tos pačios priežasties turi būti nutrauktos visos CŠT nuomos sutartys su privačiais koncesininkais. CŠT valdymą privalo perimti tik savivaldybių valdomos įmonės. Minėti pakeitimai privalo būti įgyvendinti net ir nekeičiant kainodaros, ir tai gali padaryti kiekviena savivaldybė nelaukdama įstatymų pakeitimo.
Deja, Energetikos ministerija, kuri ruošė Šilumos įstatymo pakeitimus, net neužsimena apie šį klausimą. Neužsiminė apie jį taip pat vasario mėn. rengtame posėdyje nė vienas iš Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos narių – nei iš valdančiųjų partijų, nei iš opozicijos.
Miglose paliktas ir NŠG veiklos reguliavimo klausimas. Apsiribota abstrakčiomis formuluotėmis, o konkretūs sprendimai dėl reguliavimo metodikos palikti Valstybinei energetikos reguliavimo tarnybai (VERT). Ar galime pasitikėti VERT sąžiningumu prisimindami keistus jos sprendimus praeitų metų pabaigoje, kai suskaičiavo niekuo nepagrįstas kosmines visuomeninio elektros ir dujų tiekimo kainas 2023 m. pirmam pusmečiui. O VERT pirmininkas Renatas Pocius dar šių metų sausio mėn. pradžioje sekė pasakas apie tai, kad tos kainos išsilaikys visus šiuos metus, ir taip padėjo nepriklausomiems elektros tiekėjams galimai ilgesnį laiką parduoti vartotojams elektros tiekimo planus su 40-50 cnt/kWh kainomis.
Gal užuot toliau pūtus miglas, galima būtų galų gale priimti vienintelį aiškų ir racionalų sprendimą – CŠT išpirkti protinga kaina NŠG valdomą turtą ir nutraukti neveikiančios laisvosios rinkos imitavimą CŠT sektoriuje? Tik tokiu būdu įmanoma užtikrinti, kad NŠG turimas turtas būtų racionaliai panaudotas šilumos kainoms mažinti.
Šilumos įstatymo pakeitimuose skiriama dėmesio ir daugiabučių namų šilumos ūkio priežiūros gerinimui. Klausimas labai aktualus. Kadangi patalpos peršildomos arba nepakankamai apšildomos, avarinės daugiabučių namų šilumos sistemų būklės problemos yra aktualios daugybei daugiabučių namų gyventojų. Tačiau politikų rūpestis įstatymo formuluotėse transformuojasi į įpareigojimą šilumos ūkio prižiūrėtojui rūpintis šilumos ūkiu – rengti pasiūlymus dėl šilumos energijos taupymo priemonių įgyvendinimo. Kadangi šilumos prižiūrėtojai ir juos samdantys namų administratoriai yra maksimalaus pelno siekiančios privačios įmonės, tai minėta formuluotė skamba panašiai, kaip įpareigojimas vilkui rūpintis jo priežiūrimų avių gerove…
Daugiabučių namų šilumos ūkį galės prižiūrėti CŠT įmonės. Jeigu tos įmonės priklauso savivaldybei, galima tikėtis, kad avys, kuriomis reikia rūpintis, nebus papjautos. Tik bėda ta, jog kokybišką paslaugą siūlanti CŠT įmonė turi labai mažas galimybes laimėti prižiūrėtojo parinkimo konkursus, kai privatus prižiūrėtojas žada sumažinti kainą, sukurdamas paslaugos imitaciją ir šitaip uždirbdamas gražų pelną. Prižiūrėtojų darbą turi kontroliuoti ta pati VERT, kuri jau paslaugiai talkino didinti kainas vilkams elektros tiekimo rinkoje.
Ir vėl akivaizdu, kad šilumos ūkio priežiūros paslauga privalo būti reguliuojama, o efektyviausiai ją gali vykdyti savivaldybės valdoma įmonė – tos pačios CŠT įmonės, kurių visas pelnas turi grįžti šilumos vartotojams. Galbūt tada pavyktų VERT sukontroliuoti prižiūrėtojų darbą, tik prieš tai greičiausiai dar reikia pakeisti VERT pirmininką asmeniu, kuris pirmiausia rūpinstųsi, kad energetikos sektoriaus vartotojai mokėtų kuo mažiau, o ne, kaip p. R. Pocius prasitarė, kad per daug nesumažėtų kainos.
Deja, bet tokių sprendimų, bent esant dabartinei Seimo sudėčiai, sunku tikėtis. Savivaldybėms, jeigu tik jas valdys politikai, kuriems iš tiesų rūpi savivaldybių gyventojai, belieka patarti, kad kol sulauksime naujos kadencijos Seimo, savo iniciatyva pasirūpintų, jog kiekvienas daugiabutis namas turėtų energetinį pasą ir pagal jame nurodytus rodiklius gyventojai galėtų pasitikrinti, ar nėra švaistoma šiluma. Tai būtų vienas iš efektyviausių įrankių kontroliuoti privačių šilumos ūkio prižiūrėtojų darbą, apie kurį neužsiminė nei Šilumos įstatymo pakeitimus pristačiusi Energetikos ministerijos atstovė, nei apie jį paklausė kuris nors Seimo komisijos narys.
Politikai niekaip negali išbristi iš klaidžių eneregtikos sektoriaus labirintų ir nesugeba ar nenori pamatyti, kaip vėl ir vėl paveda vilkams rūpintis avių gerove…
Naujausi komentarai