Autorius yra verslo konsultantas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Tik neseniai pradėjau aiškiai suvokti, kas iš tiesų buvo Atgimimo Sąjūdis, kodėl jis taip suvienijo ir pakėlė tautą ir kokia turi būti Sąjūdinio tipo partija.
Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir savo būties įprasminimu. Tačiau tai neįmanoma, jeigu savo veiksmais didiname Blogį, o ne Gėrį, Melą, o ne Tiesą. Neįprasminę savo egzistencijos alkstame ir trokštame. Bandymai ignoruoti šį prigimtinį žmogaus poreikį ir numaldyti tą alkį ir troškulį valdžia ir pinigais nieko nenumalšina ir reikalauja vis daugiau pinigų ir valdžios, kol atveda žmogų į visišką egzistencinę katastrofą, pridengtą visų rūšių svaiginimusi – lengvu atveju įspūdžiais, sunkiu – svaigalais ir antidepresantais.
Sovietinės sistemos esmė ir tikslas buvo užsmaugti prigimtinį, patį svarbiausią žmogaus egzistencijos prasmės poreikį. Tam tarnavo garantuotas duonos minimumas, santykinis materialios egzistencijos saugumas, galinga persekiojimo bei teroro mašina ir melas. Labai daug melo. 
Tačiau, susvyravus Sovietinės melo imperijos gerovės pamatams ir „perestroikai“ pravėrus nedidelį langelį į Tiesą, pradėjome busti ir nutarėme keltis. 
Kai kas kalbėjo, kad štai, išsivaduosime ir gyvensime kaip Švedijoje. Tačiau ne tai pakėlė ir išvedė tautą į mitingus ir Baltijos kelią. Mes jautėme, kad pati mūsų egzistencija, nuolat smaugiama visuotinio melo, veidmainysčių ir apgavysčių, tampa beprasme ir mums patiems kokti. Troškimas atgauti savo egzistencijos prasmę ir buvo Atgimimo Sąjūdžio esmė ir jo jėga, leidusi sutelkti Lietuvą nacionaliniu mastu, nepaisant mūsų pasaulėžiūrų ir nuostatų dėl konkrečių veiksmų skirtumų. Svarbiausias vienijantis faktorius ir būtina prielaida buvo žmonių gera valia ir troškimas, kad būtų daugiau Gėrio, o ne Blogio, daugiau Tiesos, o ne Melo.
Ne visi tokią valią ir tokį troškimą turėjo ir tarp šių dviejų stovyklų atsivėrė neperžengiama praraja. Tačiau neturinčiųjų buvo absoliuti mažuma.
Taip griuvo viena Melo imperija. Vylėmės grįžti į Nepriklausomą Lietuvą, tokią, kiek ji buvo iki okupacijos įsitvirtinusi Tiesos ir Gėrio siekime. 
Tačiau nebuvome pasiruošę, kad už Geležinės uždangos jau statoma kita Melo imperija – subtilesnė ir rafinuotesnė, sunkiau atpažįstama, prisidengusi reliatyvizmo, neoliberalizmo ir kultūrinio marksizmo uždangomis.
Taip po 30 atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metų lėtai subrendo suvokimas, kad mūsų egzistencijos prasmė vėl tirpsta, nes nežinome, kas yra Gera ir kas Bloga. Mums politinis ir intelektualinis „elitas“ bei didžioji žiniasklaida jau netgi bando įteigti, kad nėra nei objektyvaus Gėrio, nei objektyvaus Blogio. Tada tampa beprasmišku ir klausimas, kas yra Tiesa ir kas – Melas. Paradoksaliai, būtent atmetusi objektyvios Tiesos galimybę, ši tarptautinė sistema veidmaniškai pakyla į kovą prieš ,,melagingas naujienas“. Sekantis žingsnis, kaip ir sovietiniais laikais, – panirimas į egzistencinės beprasmybės ir asmeninės bei visos valstybės sparčios savidestrukcijos būseną. 
Todėl valstybės išlikimo požiūriu, mirties ir gyvenimo klausimu tapo naujo Atgimimo Sąjūdžio atsiradimas. O kad jis atsirastų, būtinas politinis įrankis –  Sąjūdinio tipo partija. 
Akivaizdu, kad pamatiniais tokios partijos akmenimis privalo būti pripažinimas, kad žmogui svarbi ne tik duona, bet ir tvarus savosios egzistencijos įprasminimas, prisidedant prie objektyvaus Gėrio ir Tiesos gausinimo. Taigi reliatyvizmo nuostatai, kuri paneigia objektyvaus Gėrio ir Blogio egzistavimą, tokioje partijoje negali būti vietos.  
Dėl to, koks yra konkretus Gėrio ir Blogio turinys, galutinio sutarimo nebus, nes esame tik žmonės, kuriems neįmanoma iki galo pažinti Tiesos. Taigi ginčai neišvengiami. Kad ginčai nepagimdytų destrukcijos ir susiskaldymo, yra būtina gera valia, t. y. pripažinimas, kad nėra nieko svarbiau už Gėrį ir Tiesą, ir todėl tiek visuomenei, tiek kiekvienam iš mūsų yra svarbu dėl to pažaboti savo egoistinius interesus, kurie didins Blogį ir Melą. Taip pat gera valia būtina, kad kiekvienas asmuo pripažintų savo ribotumą ir būtų atviras kitai, skirtingai nuomonei, jeigu tik ji grindžiama protingais ir svariais argumentais. Tai reiškia, kad būtina nuolankumo dorybė, įgalinanti pripažinti savas klaidas.
Pirmas testas partijai, ar ji yra Sąjūdinio tipo,  – jos išpažįstamos vidinės vertybės ir principai, kaip antai: koks pirmas naujo nario klausimas ir intencija – kokia vieta sąraše ar pozicija struktūroje ar kaip aš galiu prisidėti prie bendro tikslo? Kitas klausimas: kokie kriterijai lems vietą sąraše ar poziciją partijoje – asmeninis santykis ir gebėjimas „prieiti“ prie vadovų ar realus indėlis į bendrą tikslą savo darbu ir asmeniniai bei profesiniai gebėjimai kuo geriau atlikti patikimas pareigas?
Kai vidiniai testai išlaikomi, tada išoriniai darbai irgi gali atitikti  reikalavimus, keliamus Sąjūdinio tipo partijai.
Prieš daugiau negu metus prisijungiau prie Vilniaus Forumo ir Vytauto Radžvilo Komiteto „Susigrąžinkime valstybę“. Vėliau, nuosekliai veikdamas, su bendražygiais įsitraukiau į partijos „Nacionalinis susuvienijimas“ kūrimą. Stebėjau iš arti, kas ir kaip vyksta, klausiau savęs, ar čia man vieta, ar galiu išlikti šioje bendruomenėje taikoje su savo sąžine, kuri trokšta didesnės egzistencinės pilnatvės? 
Apie tai, kad Lietuvai yra būtina sąjūdinio tipo partija, iš profesoriaus Vytauto Radžvilo išgirdau pirmą kartą dar 2019 m. pavasarį. Prisipažinsiu, iš pradžių kilo daug klausimų apie tai, kas tai yra ir kokiu būdu viena partija gali suvienyti didžiąją mūsų visuomenės dalį. Suvokimas apie tai formavosi palaipsniui ir dabar juo pasidalinau čia. 
Stiprėjant minėtam suvokimui ir išlaikant vis naujus išbandymus, viltis, kad partija „Nacionalinis susivienijimas“ yra ir išliks sąjūdinio tipo partija, apie kokią čia svarsčiau ir kurios buvime, veikloje ir tiksluose ras prasmę didžioji dauguma mūsų valstybės gerą valią turinčių žmonių, vis stiprėja. 

PP
Share This