2022m. rugpjūčio 24d.
Ką šių dienų lietuviai nuolat turėtų girdėti apie savo gimtąją kalbą? Juk nieko gero apie ją negirdi; paprastas tautietis nežino jos išskirtinumo, jos grožio subtilybių ir jos tykančių pavojų, nors prieš trisdešimt metų atrodė, kad kalba atgims ir sugrįš visu spindesiu, kaip jai ir pridera, į viešąjį gyvenimą tvirtai ir visam laikui. Buvo viliamasi ir tikėta, kad atgims kalbinė lietuvio savivertė ir savigarba.
Sąjūdžio pradžia buvo Lietuvos poilsis, Tautai begalinė malonė ir didžiulė viltis, kad gyvenimas keisis į gerąją pusę visose srityse. Negalėjome net pagalvoti, kad išvysime griūtį savo mylimosios kalbos, kuri kaip deimantas švyti ištisoms garsiausių kalbininkų ir svetimšalių jos žinovų kartoms.
Švyti, bet tik ne mūsų šalies valdantiesiems: ją užpuolusiems kaip didžiausiems priešams. Jie sutrempė amžiais gludintą mūsų gimtąją kalbą, išradinėdami visokiausias „žmogas“, išdarkė jos abėcėlę, primesdami kalbai okupacinių režimų rašybą, nuskurdino kalbą, nusprendę mokyklose nebemokyti mūsų kalbos žodžių kirčiavimo ir jos sudėtingesnių gramatinių formų.
Skaudžiausia, kad kalbą užpuolė savi. Patys neturėdami lietuvių kalbos grožio pajautimo, jie neatsižvelgė į žymiausių lituanistų įtikinėjimus ir prašymus nekibti savo kalbai į atlapus.
Šiuo lietuvių kalbos atviro naikinimo laikotarpiu kviečiu kiekvieną lietuvį iš naujo įsižiūrėti į savo kalbos grožio paslaptis ir dar kartą prisiminti, kad esame atsakingi už kiekvieną žodį, išeinantį iš mūsų lūpų. Vis prisiminkime ir patikrinkime, ar mūsų „kalbinis“ drabužis tebėra švarus. Esame slavų apsupti, daug su jais bendraujame, tad slavizmai, žiūrėk, ir tūpteli ant liežuvio galo: vat vat, vot vot, nu nu, iš vienos pusės taip, bet iš kitos pusės kitaip, tai liečia šį klausimą ir t.t.
Neturėtume taip kalbėti. Šiuo laikotarpiu reikėtų ypatingai švarintis ir visiškai atsiriboti nuo mažiausio agresoriaus palikimo. Tegul kiekvienam ateina suvokimas, kad be savosios kalbos esame niekas, kad tėvai, ne tik mokykla, yra atsakingi už tai, kaip jie patys kalba ir kaip kalba jų vaikai šeimoje. Nepavarkime draugiškai pataisyti kito klaideles, nenuliūskime, nesuirzkime ir neįsižeiskime, kai esame taisomi, anaiptol – džiaukimės.
Gyvenimas toks trumpas, neįmanoma perskaityti visų mokslinių veikalų ir knygų, nes ne visi esame lietuvių kalbos žinovai, tad, jeigu kas nors primena taisykles, turėtume būti dėkingi. Niekada nepailskime domėtis savosios kalbos raida ir jos išskirtinumu, niekada nenustokime ją mylėję ir gerbę, nes kaip ir ką kalbame, tuo ir esame.
Mūsų išvaizda, mūsų gražus drabužis nėra tikrasis žmogus mumyse. Tikrasis žmogus yra tai, ką sakome ir kaip tai pasakome ar parašome, o toliau seka tų žodžių kuriamas veiksmas. Labai gaila, bet šių dienų jaunuolių, ir ne tik jų, komentarai Veidaknygėje ar kur kitur nepasiekia skaitytojų dėmesio dėl daugybės rašybos klaidų. Mūsų senoliai sakydavo: „Atidžiai klausau, kaip ir ką tu kalbi, kad žinočiau, kas tu esi“. Kaip tu kalbi ar rašai, tat tvam asi (sansk. tai tu esi): toks tu ir esi.
Smagu, kai aptinkame kai ką labai įdomaus apie savo kalbą, nes tai pažadina džiaugsmą, kad esame kažkuo ypatingi, kad nesame visiški bėdžiai kitų tautų akyse, nors kai kas nori mus tokiais padaryti. Savo kalba ar kitais tautai brangiais dalykais nereikia didžiuotis – tai banalu, jais reikia džiaugtis. Kiekviena save gerbianti tauta brangina savo kalbą ir ja džiaugiasi; gaila, tik ne mes.
Tad norėčiau pateikti iš Vaclovo Mikailionio paskaitos kai kuriuos įdomius pavyzdžius, kurie pasaulio kalbininkams yra nepaaiškinami.
Pavyzdžiui, indoeuropiečių kalbos skirstomos į dvi rūšis: kentumines (centum lot.) ir satemines (satem lot.) (pastarajai priklauso daugiau slavų kalbų). Taigi visos kalbos priklauso arba kentuminei, arba sateminei rūšiai, o lietuvių kalba yra ir kentuminės, ir sateminės rūšies, dėl ko kalbininkai laužo galvas. Žemiau išvardytų panašių žodžių yra daugybė, pateiksiu tik kelis:
Kentuminė rūšis Sateminė rūšis
1. akmenys………………………ašmenys
2. nukauti………………………….nušauti
3. kernius………………………….šernius
4. kaunus………………………….šaunus
5. galvė (ežeras)………………..želvė (ežeras)
6. gnaibyti………………………….žnaibyti
7. gardas……………………………žardas
8. kaukti……………………………..šaukti
O veiksmažodį „būti“ esamajame laike, lietuviai asmenuoja net keturiais būdais. Kokią dar kitą žinome kalbą, kuri galėtų pasidžiaugti tuo pačiu?
Aš……esmi………esu………..būnu………būvu
Tu…….esi…………esi………..būni………..būvi
Jis ……esti………..yra……….būna……….būva
Mes…..esame…..esame…..būname…..būvame
Jūs……esate……..esate…….būnate…….būvate
Jie esti…………yra……….būna……….būva
Jeigu gimtoji lietuvių kalba mūsų lūpose yra taisyklinga, turtinga, nesuteršta kitų kalbų keiksmažodžiais (mūsų kalboje jų nėra), žargonu ir barbarizmais, tai yra tolygu kelių užsienio kalbų mokėjimui, nes ji labai sunki, nes ji turtinga žodžių gausa ir sudėtinga gramatine struktūra. Jeigu jau kalbame apie kalbų turtingumą, sugretindami linksniuokime lietuvių, vokiečių ir anglų įvardį „tu“; pamatysime kai ką įsimintina:
tu………du…….. you
tavęs…dich…… you
tau…….dir………you
tave…..Sie……..you
tavimi…Ihnem…you
tavyje…ihr………you
O tu!…..euch…..you
Žodį „valgyti“ kasdien vartojame itin dažnai. Gydytojai barasi ir grūmoja pirštu: negalima tiek daug valgyti! Gal todėl jis toks turtingas mūsų kalboje, nors kol kas negalime skųstis – esame liekni. Paklausykime, kokia šio žodžio graži įvairovė, kokie puikūs dalyviai, pusdalyviai ir padalyviai, kurių mūsų kalboje apstu, o anglų kalboje tėra tik du dalyviai. Taigi valgąs, valgęs, valgydavęs, valgysiąs, valgomas, valgytas, valgysimas, valgant, valgius, valgydavus, valgysiant, valgydamas, valgytinas. Įspūdinga, ar ne?
Žodį Skandinavija, matyt, sukūrė senovės indoeuropiečiai, kurių gyvosios kalbos pirmapradžius bruožus geriausiai išlaikėme tik mes, lietuviai. Žiūrint iš europinės dalies į tą pusę atrodydavo, kad vakarinė saulė skęsta; saulė skandinasi arba kažkas skandina saulę…, todėl šiandien ji yra Skandinavija (anksčiau ją vadindavo Skandija). Esame tikri šaunuoliai, kad savo kalboje tebeturime „skandinti skausmą ežerėly“.
Sovietiniais (reikėtų sakyti ir rašyti „tarybiniais“, bet čia jau principo reikalas) laikais lietuvių kalba kentėjo nuo rusų kalbos invazijos, o dabar nuo anglų kalbos teršalų. Šiandien atsikratydami tų baisiųjų „wau (wow)“ ir „fainas (fine)“ iš naujo pajustume savo kalbos lakštingalos čiulbėjimo užburiantį grožį ir į jį sugrąžintume „oho!, puiku!“, sugrąžintume „geras, gerai, gražus, gražiai, puikus, puikiai“. Tai kiekvieno lietuvio apsisprendimo reikalas; tereikia saugoti savo lūpas ir jų nebevartoti – tereikia tik tiek mažai.
Stebėtina, kuo mažiau išprusęs žmogus, tuo labiau didžiuojasi, kad Lietuvoje lietuviškoje šeimoje jo lietuviai vaikai net namuose kalba angliškai! Pamynę po kojų savo archajiškiausią pasaulyje išlikusią indoeuropiečių kalbą, gręžiasi į daug paprastesnį variantą, ir tuo labai patenkinti.
Kokiu nemokša turi būti žmogus, kad didžiuotųsi pakaitalu, kurio niekada tobulai neišmoks, nes tai reikalauja titaniškų pastangų, o savąją motulę lietuvių kalbą, kuri turėtų būti prilipusi prie proto ir širdies, purvinu batu paspiria į užkaborį. Kokiu vardu turėtume pavadinti tokius lietuvius, kurie savo vaikų gerai neišmokys gimtosios kalbos? Juk jie apiplėšia savo vaikus, savo šalį, savo paveldą, savo valstybę – jie griauna valstybingumo pamatus. Plėšia to nesuprasdami…
Susivokę lietuviai tėvai pirmiausia padės tvirtus lietuvių kalbos pamatus, o paskui mokys kitų kalbų. Tik tada vaiko vystymosi raida liks nepažeista, ir jis daug geriau ir greičiau įsisavins kitas kalbas.
O ką sakyti apie kai kuriuos lietuvius emigrantus? Abu tėvai lietuviai, o vaikų nemoko nei kalbėti, nei rašyti lietuviškai. Grįžta aplankyti senelių, o šie nieko nesupranta, ką jų vaikaičiai vograuja… Taip ir norisi tokiems lietuvaičiams priminti Dionizo Poškos nuostabius žodžius: „Garbink tėvišką kalbą ir anos kalbrėdą, nes prigimto liežuvio nemokėti gėda“. Pagiedojus Lietuvos Himną per Mindaugo karūnavimo dieną, pulti prie cepelinų puodo – taip ne reto, nieko nebestebina. Taip suprantamas lietuviško tautiškumo palaikymas…
Kaip lietuviai kalbėjo prieš penkis tūkstančius metų, taip kalba ir dabar. Žodžiai „sūnus“ ir „esmi“ yra vieni seniausių – jie mūsų kalbos žilagalviai. Per amžių amžius tiek mušta, niekinama, naikinta ir drausta, laimei, sąžiningų ir nuoširdžių senolių dėka, išliko dideliu briliantu pasaulio kalbų tyrinėtojams. Be lietuvių kalbos neįmanoma išaiškinti net indoeuropiečių kalbų tarmių! To nepaneigs nė vienas dialektologas.
Na, o filologo Olego Poliakovo knygą „Pasaulis ir lietuvių kalba“ turėtų studijuoti kiekvienas savo kalbą gerbiantis lietuvis. Joje rašoma: „Kadangi šiuolaikinė lietuvių kalba yra archajiškiausia iš visų dabartinių indoeuropiečių kalbų, Lietuva tapo tam tikru mūsų protėvių indoeuropiečių kalbiniu draustiniu“ (46 psl.). Pasak autoriaus, „Šios kalbos plačiai paplitusios visuose žemynuose. Jos kilusios iš bendros ide. prokalbės, kuri į atskiras kalbas suskilo daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų. Per tą laiką visos indoeuropiečių kalbos labai pakito, išskyrus vieną kalbą – lietuvių“ (9 psl.).
„Išnykusias indoeuropiečių kalbų formas, žodžius, taip pat ir visą prokalbę rekonstruoti padeda lietuvių kalba“ (69 psl.). „Nors pirmieji senosios slavų kalbos rašto paminklai siekia devintą amžių, o lietuvių kalbos – šešioliktą amžių, lietuvių kalba, išskyrus kai kuriuos reiškinius, yra daug archajiškesnė negu senoji slavų kalba. Lietuvių kalba slavams yra tarsi jų „gyvoji“ prokalbė“ (322 psl.). Išvadose autorius drąsiai pabrėžia, kad „Lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“ (326 psl.). Kyla labai svarbus klausimas: ar mūsų kalbininkams užtektų jėgų dėl to pakovoti?
Lietuvių kalba pradėjo nykti nuo šešiolikto amžiaus, nes lenkai teigė, kad tokios prastos kalbos kaip lietuvių, – Dievas nesuprantąs…, bajorai periminėjo lenkų kalbą, juos mėgdžiojo paprasti valstiečiai, gėdijęsi savo „mužikiškos“ šnekos ir troškę nors šitaip pasijusti prilygstančiais kilniesiems ponams. Plintant ir stiprėjant tokiai saviniekai siaurėjo ir galop ištirpo didžiuliai lietuvių kalbos plotai. Laimė, nespėjo visai ištirpti..
O kaip galėtume pateisinti įvairiausio plauko vitrinas, skelbimus, užrašus anglų kalba Vilniuje, visuose kituose miestuose ir net miesteliukuose? Kodėl tyli ir nebeskiria baudų Valstybinė kalbos inspekcija? Kodėl nedrausmina kalbos chuliganų?
Įsimintini ir širdies gelmes pasiekiantys Mikalojaus Daukšos žodžiai: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“.
Atidus ir mąslus skaitytojas gali paklausti: ką vis dėlto nori pasakyti ir kurlink suka autorė, karštai primindama daugiau ar mažiau žinomus faktus apie lietuvių kalbą? Kam reikalingas toks retorinis polėkis? Į šiuos pagrįstus ir teisėtus klausimus geriausia atsakyti keliais klausimais.
Jeigu sutinkame su Mikalojumi Daukša, kad savosios kalbos vartojimas „didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“, ar tai nereiškia, kad kalba yra viena svarbiausių idealių jungčių, saistančių kalbančiuosius ta kalba į vieną Tautą: į sutelktą ir solidarią bendruomenę, gebančią sutartinai veikti ir veiksmingai apsaugoti savo bendruosius interesus?
Ar nuolat skambantys raginimai leisti kiekvienam kalbėti ir rašyti „kaip išeina arba kaip nori“, ir netrukdymas visiškai „laisvai ir spontaniškai“ kalbos plėtrai, kuri prilygsta nebeužgesinamam miškų gaisrui, nėra sąmoninga valdžios politika, skirta griauti norminę lietuvių kalbą ir tuo pačiu naikinti kultūrinį, tautinį, socialinį ir politinį bendrumą bei solidarumą? O kam tarnauja ta „žaisminga tolerancija“ barbarizmų, žargono, svetimybių ir kitų kalbų keiksmažodžių plūdimui į šnekamąją kalbą, kurių apstu net televizijoje ir radijuje?
Ar, apėmęs visus tautos sluoksnius, tvyrantis abejingumas kalbos darkymui savaime netampa dirva, kurioje iš pradžių sudygsta nepagarba gimtajai kalbai, o vėliau ji gausiai suveši peraugdama į tautinio menkavertiškumo ir saviniekos jausmą? Juk tada žmogus jau nebesuvokia, kad atsainiai žvelgdamas į gimtąją kalbą, iš tikrųjų išsižada vieno svarbiausių savo giliausios savasties dėmenų, todėl pradeda savo kalbos gėdytis, pradeda ją niekinti iškeldamas kitą kalbą virš gimtosios, ir tada praranda supratimą, kad tokiu savo elgesiu ir pasirinkimu pats iš savęs tyčiojasi!
Kuo šiandien skiriasi tokie „apsišvietę ir labai pažangūs“ lietuvaičiai, patrynę kokio nors Anglijos universiteto suolą, ir staiga nutarę su draugais lietuviais kalbėtis tarpusavyje angliškai, nuo tautiškai dar nepabudusio ir nelaisvoje šalyje gyvenusio Vinco Kudirkos? Kai tėvai atvykdavo jo aplankyti, jis sprukdavo į tolimiausias gimnazijos sodo kerteles, kad, gink Dieve, jo bendraklasiai netyčia neišgirstų, jog jų šeimoje kalbama – „prasčiokiška“ lietuvių kalba…
Kyla ir praktiniai klausimai, kurie Tautai yra tikrai skausmingi. Jeigu Lietuvos piliečiams nuo darželio ir mokyklos suolo būtų diegiama reikiama pagarba gimtajai kalbai, tai užsimojus „turtinti“ lietuvių kalbos abėcėlę kitų kalbų raidėmis (tai yra visiškai nesuvokiama ir net neįsivaizduojama kitose Europos šalyse), visa Tauta turėjo išeiti į gatves ir reikalauti liautis žudyti Tautos gyvastį. Ar Tautos ir jos valdžios abejingumas, baisi nepagarba savo kalbai iš tiesų neprisideda prie to, kad praėjus trims dešimtmečiams nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje net mintis pereiti prie visuotinio mokymo valstybine kalba kelia pasibaisėjimą, nors tokiam žingsniui ryžosi Estija ir Latvija, kurių demografinė padėtis nepalyginamai prastesnė?
Taip, privalome ir yra būtina padėti nuo karo siaubo besigelbstintiems ukrainiečiams. Bet kodėl kaimyninėje Latvijoje pabėgėlių vaikams yra sudaromos sąlygos mokytis tik latvių arba ukrainiečių kalbomis? O kodėl Lietuvoje pabėgėliai yra paslaugiai mokomi rusų kalba, net nesusimąstant apie tokio paslaugumo ilgalaikius padarinius? Ar Švietimo ministerijai nekilo klausimas, kodėl rusų mokyklų dauguma jaunuolių net vyresnėse klasėse nemoka kalbėti lietuviškai, nors turi keturias ar daugiau lietuvių kalbos savaitinių pamokų?
Ar Vokietijoje ir kitose Europos šalyse yra rusų? Taip, yra. Ar ten yra rusų mokyklų? Kad neteko girdėti, nes ten yra Vokietijos, Šveicarijos ar kitos šalies teritorija. Jeigu kam nepatinka tos šalies sąlygos ir tvarka, turėtų grįžti į savo didžiulę tėvynę ir triūsti jos naudai; jų tautiška savigarba neturėtų jiems leisti diktuoti sąlygų šaliai, kurioje jie laimingai, be jokių persekiojimų gyvena. Kas kita, jeigu tos tėvynės nebėra; tada dalykai sprendžiami kitaip.
Štai kodėl klausimas, ar bus gaivinama kalbinė lietuvio savigarba, turi būti suprantamas ir sprendžiamas ne tik asmeniniu, bet ir valstybiniu lygiu kaip Tautos išlikimo ir nacionalinio saugumo klausimas. Nenustokime vilties, kad galų gale apie tai vieningai ir drąsiai prabils didelės kalbininkų gretos ir susivokę politikai – juk žmogaus vertės matas yra jo santykis su Tėvyne.
Naujausi komentarai