POLITINĖS PARTIJOS „NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS“
PROGRAMA
T A P T I P O L I T I N E T A U T A
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (toliau –Sąjūdis), Atgimimo įkvėptas, įstengė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau atkurtos valstybės gyvenimo, vadovaujantis Sąjūdžio iškelta Lietuvos vizija, sutvarkyti nepavyko. Lietuvos valstybė netapo lygi ir teisinga visiems. Jos oligarchinis pobūdis lėmė milijoninę emigraciją, demografinę krizę, didžiulę socialinę atskirtį, augantį politinį pasyvumą bei susitaikymą su esama būkle, nacionalinės savigarbos praradimą.
2. Politinė partija Nacionalinis susivienijimas (toliau – Nacionalinis susivienijimas), būdama ištikima Sąjūdžio siekiams, tęsdama Vilniaus, Tautos forumo ir Visuomeninio rinkimų komiteto rinkimams į Europos Parlamentą „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“ nuveiktus darbus, vadovaudamasi krikščioniškosios civilizacijos, laisvės, atsakomybės, solidarumo ir teisingumo principais, susibūrė bendrai politinei veiklai dėl esminių permainų mūsų šalyje ir drauge su visais Lietuvos piliečiais:
2.1. gerbiančiais ir saugančiais krikščioniškąją civilizaciją ir jos kultūrinį bei moralinį paveldą;
2.2. suvokiančiais, kad Lietuva yra sparčiausiai pasaulyje nykstanti šalis, ir pasiryžusiais tai stabdyti;
2.3. mylinčiais Tėvynės istoriją, kalbą, kultūrą ir gamtą bei jų išsaugojimą laikančiais valstybės prioritetu;
2.4. branginančiais ir pasiryžusiais ginti žodžio, nuosavybės, privatumo, įsitikinimų ir kitas pamatines pilietines teises;
2.5. pripažįstančiais prigimtinės šeimos laisvę nuo genderistine ideologija teisinamo valstybės kišimosi;
2.6. pritariančiais šalies euroatlantiniam įsitraukimui, kurti Lietuvos valstybės išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlygas.
3. Nacionalinio susivienijimo tikslas – telktis Lietuvos labui, kurioje:
3.1. Lietuvos piliečiai jaučiasi valstybės šeimininkais ir nori kurti ne tik savo asmeninę laimę, bet ir bendruoju gėriu grįstą valstybę;
3.2. piliečių daugumos valia iš tiesų girdima ir vykdoma, nepriklausomai nuo oligarchinių grupių nepritarimo ir spaudimo;
3.3. Lietuvos teismai sąžiningai ir nešališkai vykdo teisingumą;
3.4. siekiama visų visuomenės grupių interesų darnos, įgyvendinamos per turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mažinimą ir palankių sąlygų piliečių ūkinei iniciatyvai reikštis ir verslui plėtoti kūrimą;
3.5. žiniasklaida supranta tarnystės visuomenei misiją ir kuriai nepriimtinos indoktrinavimo ir manipuliavimo praktikos;
3.6. vyrauja suvokimas ir užtikrinama, kad švietimas, mokslas ir inovacijos yra valstybės gerovės pamatas;
3.7. žmogų supa saugi, sveika aplinka ir sudarytos sąlygos sveikai gyvensenai;
3.8. siekiama saugoti ir puoselėti savitą kultūrą, atsisakant „globalios Lietuvos“ strategijos;
3.9. Lietuva, suvokianti savo vakarietišką civilizacinę ir geopolitinę tapatybę, save laiko ir siekia būti visaverte bei lygiateise Vakarų pasaulio bendrijos nare.
4. Pagrindinės Nacionalinio susivienijimo veiklos kryptys:
4.1. asmens ugdymo, švietimo bei teisinėmis priemonėmis stabdyti pavojingą mastą šalies nacionaliniam saugumui įgijusius Lietuvos visuomenės ištautinimo, ir išvalstybinimo procesus, nuosekliai įgyvendinti kryptingą ir ilgalaikę valstybinę tautinės, istorinės ir pilietinės sąmonės gaivinimo ir stiprinimo politiką;
4.2. atkurti Tautos kaip valstybės suvereno teises – įvykdyti esmines savivaldos ir rinkimų sistemos reformas, įgyvendinti demokratinę piliečių savivaldą;
4.3. įveikti Tautos vienybę ir valstybingumo pagrindus griaunančią ekonominę ir socialinę atskirtį – atkurti šalies ekonominiam savarankiškumui būtiną Lietuvos nacionalinį ūkį ir įvykdyti esminę ekonomikos bei socialinės apsaugos pertvarką, turinčią užtikrinti didesnę visuomeninę ir politinę piliečių sanglaudą.
II SKYRIUS
VERTYBINIAI PAGRINDAI, JŲ ATKŪRIMAS IR GYNIMAS
Krikščioniškoji civilizacija, jos kultūrinis ir dorovinis paveldas – Lietuvos atsinaujinimo pagrindas
5. Krikščionybė, vykdydama pagrindinį – sielų išganymo – uždavinį, visoms tautoms nešė civilizacijos laimėjimus ir prisidėjo prie piliečių dorybių ugdymo ir valstybių klestėjimo.
5.1. Krikščioniškoji žmogaus, kaip transcendentinį dvasinį matmenį turinčio savito asmens, samprata yra būtina ir visuotina dorovinės ir politinės laisvės sąlyga. Iš jos kylantis asmens pirmenybės prieš visuomenę ir valstybę principas yra pamatinė jo moralinės autonomijos, sąžinės laisvės ir orumo garantija.
5.2. Plėtodama antikinės filosofijos ir etikos įžvalgas, krikščioniškoji mintis sukūrė žmogaus proto ir dorinio orumo reikalavimus atitinkančios elgsenos gaires, kurios buvo suformuluotos kaip normos visuotinai galiojančių priesakų ar įsakymų pavidalu ir pavadintos prigimtiniu (dorovės) įstatymu.
5.3. Prigimtinis įstatymas juo besivadovaujančioms politinėms bendrijoms yra teisės ir visų kuriamų įstatymų teisingumo matas, suteikiantis tokių bendrijų nariams esminę galimybę atpažinti, pasmerkti ir užkardyti tironišką valdymą, valdžios savivalę ir piktnaudžiavimą savo galiomis, priimant neteisingus ir neteisėtus įstatymus.
5.4. Valstybės pareiga yra užtikrinti laisvą Bažnyčios mokymo raišką visose viešojo gyvenimo srityse, nevaržant jos įvairiomis „diskriminacijos“ ar „neapykantos kalbos“ draudimo formomis.
5.5. Visų religinių bendrijų nariams, jei tai neprieštarauja viešajai tvarkai ir dorovei, taip pat turi būti užtikrinta sąžinės ir tikėjimo laisvė.
Prigimtinė šeima – visuomenės ir valstybės išlikimo sąlyga
6. Prigimtinė šeima yra pirminė gamtinė ir istorinė žmonių bendrija, kurioje ir per kurią užtikrinamas žmonijos tęstinumas.
6.1. Besąlygiškas žmogaus teisės gyventi pripažinimas ir jo gyvenimo nuo natūralios fizinės pradžios iki pabaigos apsauga yra esmingiausia ir niekuo nepakeičiama žmogaus, kaip savito asmens, nelygstamos vertės ir orumo sąlyga ir tvirčiausias rūpinimosi šeima, kaip prigimtine asmens atsiradimo ir visapusiško išsiskleidimo erdve, pagrindas.
6.2. Prigimtinė šeima yra savarankiška bendruomenė, tautos ir valstybės pagrindas, turintis teisių, kurių valstybė nei perimti, nei panaikinti negali.
6.3. Civilizuotoje politinėje bendruomenėje šeima negali įgyvendinti savo prigimtinių ir neatimamų teisių vien savo pastangomis, todėl valstybė turi padėti šeimai, sudarydama sąlygas jai skleistis ir klestėti, bet ne siaurindama jos autonomiją ir teises.
Tauta – prigimtinė žmonių bendrija ir kolektyvinis politikos bei istorijos subjektas
7. Tauta yra būtina žmogaus kultūrinio egzistavimo forma, kurią sudaro bendros kultūrinės tapatybės žmonės.
7.1. Kuopinės kultūrinės tapatybės būtinybė yra žmogaus prigimties dalis. Žmonija yra pasaulyje gyvuojančių kultūriškai skirtingų ir savitų tautų visuma.
7.2. Tautų ir jų kultūrų įvairovė yra būtina žmonijos kultūros įvairovės ir turtingumo sąlyga. Būdamos prigimtinės bendrijos, tautos yra pagrindiniai pasaulio politikos ir žmonijos istorijos subjektai.
7.3. Kiekvienos tautos išnykimas yra neatitaisomas visos žmonijos praradimas, skurdinantis pasaulio kultūrą. Tautų išnykimą skelbiančios ir skatinančios ideologijos bei politinės praktikos yra antihumaniškos ir nusikalstamos.
7.4. Pagarba tautiškumo principui ir tautų bei jų kultūrų išsaugojimas ir puoselėjimas turi būti laikomas vienu svarbiausių pasaulio uždavinių tautas vienodinančios ir naikinančios globalizacijos sąlygomis.
Suvereni nacionalinė valstybė – politinė tautos organizacijos forma ir būtina demokratijos sąlyga
8. Tautos kaip prigimtinės bendrijos kuopinė kultūrinė tapatybė įgalina jos narių solidarumą ir įsipareigojimą visuomenei.
8.1. Solidarumu ir įsipareigojimu grindžiamas tautos kaip kultūrinės bendrijos ryšys leidžia susidaryti politinei tautai ir steigia nacionalinę valstybę.
8.2. Suvereni nacionalinė valstybė yra aukščiausias politinis tautos savivaldos pavidalas ir vieninteliai saugūs tautos namai – būtina jos išlikimo sąlyga.
8.3. Valstybė gina ją steigiančios ir įteisinančios tautos bei su ja gyvenančių kitataučių piliečių teises.
8.4. Nacionalinė valstybė yra vienintelė politinė bendrija, kurioje esamomis sąlygomis gali būti užtikrintas efektyvus demokratinis valdymas, nes būtina jo susiformavimo ir veikimo sąlyga yra tautos, kaip lygiateisių piliečių bendrijos sukurtos valstybės vienintelio suvereno, laisvai reiškiama kolektyvinė politinė valia.
Pagarba pamatinėms žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms – visaverčio ir oraus gyvenimo sąlyga
9. Šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje įtvirtintos pamatinės žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės turi būti užtikrinamos ir ginamos nepriklausomybę atgavusioje Lietuvos valstybėje.
9.1. Būtina laisvės išsaugojimo ir jos plėtojimo sąlyga yra įvairiopa (moralinė, politinė, teisinė) asmeninė kiekvieno žmogaus atsakomybė už bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis praeityje, dabartyje ar ateityje padarytus veiksmus.
9.2. Bet kurio žmogaus veiksmai ar visuomeninio gyvenimo reiškiniai, nesuderinami su visuotiniais moralės principais ir asmens prigimtiniu orumu, turi būti laikomi laisvės neigimu ir griovimu.
9.3. Žmogaus ir piliečio teisių apsauga privalo remtis visų piliečių lygybės prieš įstatymą, o ne atskirų visuomenės grupių teisinio išskyrimo ir privilegijavimo principu, skatinančiu visuomenės susipriešinimą.
Visuomenės bendrojo gėrio idėja – moralinis ir politinis žmonių ir bendruomenių solidarumo pagrindas
10. Ekonominė, socialinė ir kultūrinė šalies pažanga pati savaime nelaiduoja visuomenės darnos ir teisingumo, jeigu šios pažangos vaisiais negali naudotis dauguma valstybės piliečių.
10.1. Kuo greičiau Lietuvoje sukurti kiekvieno žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas – turėtų būti laikoma vienu svarbiausių visuomenės ir valstybės tikslų.
10.2. Valstybės socialinė politika turi būti grindžiama krikščioniška bendrojo gėrio samprata, įgyvendinama nuosekliai vadovaujantis ją įkūnijančiais artimo meilės ir pagarbos kiekvieno asmens orumui, bendruomeninio ir pilietinio solidarumo principais.
Tautinis ir valstybinis patriotizmas – būtina Lietuvos išlikimo ir klestėjimo sąlyga
11. Tautinis ir valstybinis patriotizmas yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga.
11.1. Tautinis tapatumas kaip neatskiriama asmens tapatumo dalis gali būti išsaugotas ir ugdomas tik sąmoningai ir laisvai prisiimant ne vien modernios demokratinės valstybės piliečio teises, bet ir atsakomybę bei iš jos kylančias moralines, politines ir visuomenines pareigas savo bendruomenei, šaliai ir valstybei.
11.2. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi vadovautis Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos Respublika yra lietuvių tautos sukurta valstybė ir vieninteliai jos išlikimą užtikrinantys namai, kuriuose kartu su lietuviais kaip lygiateisiai piliečiai gyvena valstybei lojalūs kitų tautinių bendrijų nariai.
III SKYRIUS
VALSTYBĖS VALDYMAS IR SAVIVALDA
12. Tikra daugiapartinė politinė sistema Lietuvoje neveikia. Nusistovėjusi rinkimų praktika sukūrė ribotą procedūrinę demokratiją.
12.1. Veikiančios demokratijos ir daugiapartinių rinkimų prielaidos Lietuvoje buvo pakirstos jau pradiniu atkurtosios valstybės gyvavimo tarpsniu.
12.2. Privatizavimo metu įvykęs visuotinis valstybės turto išgrobstymas užkirto kelią rastis socialiniam demokratinės politinės santvarkos pagrindui – gausiam ir įtakingam viduriniajam sluoksniui, o kartu – interesų skirtumais bei realiomis ideologinėmis skirtimis grindžiamai daugiapartinei sistemai.
12.3. Lietuvoje dėl politinės valdžios varžosi „sisteminių“ partijų nomenklatūros politikai, besiskiriantys tik įvairioms rinkėjų grupėms patraukti vartojamais pavadinimais ir siejami rūpesčio savo galia, materialia gerove, pasižymintys abejingumu lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės reikalams bei išlikimui.
Vietos savivaldos sukūrimas
13. Politinės bendruomenės būtina telkimo sąlyga yra valdymo demokratizavimo reforma, todėl jos pradžia –realios piliečių savivaldos, tiesioginio jų atstovavimo sąlygų sukūrimas.
13.1. Žmogaus laisvė pirmiausia reiškiasi per gyvenamąją vietą – pagrindiniu savivaldos subjektu turi tapti vietos bendruomenė, o ne administracija.
13.2. Vietos savivaldos įstatyme nustatyti bendruomenės gyventojų teisę ir pareigą tiesiogiai priiminėti sprendimus svarbiausiais seniūnaitijos, seniūnijos ir savivaldybės klausimais.
13.3. Naujame savivaldos modelyje turėtų atsispindėti seniūnaitijų ir seniūnijų savivaldą užtikrinantys organizaciniai ir finansinio savarankiškumo klausimai.
Rinkimų tvarkos pakeitimas
14. Rinkimų įstatymuose turėtų būti aiškiai nustatyta:
14.1. politinių partijų atsakomybė už valstybės valdymą ir atstovavimą piliečių interesams;
14.2. politinių partijų veikla reglamentuota taip, kad partijose didesnes galias turėtų eiliniai partijos nariai;
14.3. įtvirtinti piliečių galimybes realiai daryti įtaką politiniam gyvenimui ir dalyvauti visų lygių šalies valdyme.
14.4. Renkant Lietuvos Respublikos Seimą partijų rinkimų sąrašai turi būti išskaidyti pagal regionines apygardas (Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Lenkijos ir dar 15 Europos šalių pavyzdys). Tokiu atveju rinkėjas galėtų rinktis racionaliai, išsiaiškinęs kiekvieno sąrašuose esančio kandidato gebėjimą atstovauti Tautai.
Įgalinti referendumą kaip realiai veikiantį tiesioginės demokratijos instrumentą
15. Tiesioginė demokratija turėtų papildyti demokratinės savivaldos praktiką.
15.1. Piliečių teisės varžymas inicijuoti ir vykdyti referendumą yra antidemokratiškas.
15.2. Referendumui inicijuoti nustatytas ne mažesnis kaip 300 tūkst. pritariančių piliečių skaičius turi būti sumažintas – konkretus skaičius turi priklausyti nuo referendumu sprendžiamo klausimo svarbos.
15.3. Veikianti tiesioginė demokratija užtikrintų konstitucinę tautos kaip suvereno galios raišką, drausmintų politikus, didintų jų atsakomybę priimant įstatymus.
15.4. Per tiesioginę demokratiją valstybės valdymo menas galėtų tapti piliečių savastimi, didintų politinės bendruomenės atsparumą vidinėms ir išorinėms grėsmėms.
Visuomeninio transliuotojo grąžinimas visuomenei – būtina žodžio laisvės ir demokratijos sąlyga
16. Žiniasklaidoje daugėja privataus žmonių gyvenimo, jų profesinės reputacijos pažeidimų ir net valstybės autoriteto menkinimo faktų.
16.1. Visuomeninis transliuotojas Lietuvos radijas ir televizija (LRT) nutolo nuo įstatymu apibrėžtos misijos ir tapo politinių, verslo ir žiniasklaidos grupuočių, laidų ir programų privačių prodiuserių kovos dėl įtakos ir galimybės realizuoti savo interesus arena, anti-lietuviškos ir genderistinės ideologijos sklaidos kanalu. Būtina užtikrinti įstatyme numatytos LRT misijos vykdymą, didinti visuomenės informuotumą ir atsparumą informacinių karų epochoje. Būtina nedelsiant pradėti LRT atsinaujinimui būtinas permainas.
16.2. Visuomenės informavimo įstatyme būtina įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso sąžiningumo principą ir visuomenės išorinės kontrolės teisę.
IV SKYRIUS
TEISĖ IR TEISINGUMAS
17. Teisingumas yra valstybės valdymo pagrindas.
17.1. Valstybės leidžiami įstatymai (pozityvioji teisė) yra teisingi tik tada, kai yra grindžiami pamatinių, objektyvių ir visuotinių normų visuma, krikščioniškoje tradicijoje vadinama prigimtiniu įstatymu.
17.2. Prigimtinio įstatymo nuostata ir ja grindžiamas sąžiningas ir nešališkas teisingumas Lietuvos teisėje nebuvo įtvirtinti.
Teisinio pozityvizmo įsitvirtinimo padariniai Lietuvoje
18. Viešpataujanti teisinio pozityvizmo ideologija neigianti objektyvią tiesą ir prigimtinį įstatymą, o galiojantį įstatymą laikanti teisingu tik todėl kad tokia įstatymų leidėjo valia, atveria kelią valdžios savivalei, statistinės daugumos ar galios svertus turinčios mažumos diktatui, pakertančiam demokratijos pagrindus, kenkiančiam visuomenės ir valstybės bendrajam gėriui.
18.1. Didžiausias teisėsaugos dėmesys teikiamas mažareikšmiams neįtakingų asmenų padarytiems nusikaltimams, o įtakingi politikai, politinės partijos ir turtingiausi asmenys išvengia atsakomybės net už nacionalinių projektų sužlugdymą, už didžiulių lėšų iš Europos Sąjungos (toliau – ES) paramos fondų išgrobstymą ir iššvaistymą. Tai demoralizuoja ir supriešina visuomenę, pamina bausmės neišvengiamumo principą ir skatina nusikalstamumą.
Lietuvos teisminės valdžios uždarumas
19. Iš sovietmečio teisininkų ir jų paruoštos naujos kartos susiformavo uždara ir Tautai neatskaitinga nepriklausomos Lietuvos teisminė valdžia.
19.1. Ši valdžia atkuria pati save – Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, jei Teisėjų taryba tam nepritaria.
19.2. Teisminės valdžios uždarumas teisinamas teisėjų ir teismų nepriklausomumu.
19.3. Visi bandymai reformuoti nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkos institucijas baigdavosi nesėkme pirmiausia todėl, kad reformos būdavo patikimos patiems teisėjams. Visos reformos tik dar labiau padidindavo teismų uždarumą ir visuomenės nepasitikėjimą teismais dėl jiems būdingo viešumo ir atskaitomybės piliečiams stokos.
Teisėsaugos pertvarkos veiksmai
20. Atkuriant teisingumą, svarbiausia yra švietimas, kurį taip pat reikia pertvarkyti, pirmiausia atgaivinant dorinį ugdymą. Švietimo poveikis gali išryškėti tik per ilgą laiką. Artimiausiu metu būtina:
20.1. Suderinti teismų nepriklausomumą su veiksminga parlamentine ir visuomenine kontrole, griežtai išsaugant valdžių atskyrimo principą.
20.2. Inicijuoti Teisėjų tarybos pertvarką, kad teisėjų atrankos, skyrimo ir vertinimo procese galių turėtų nuo politinės ir teisinės valdžios nepriklausomi, visuomenės pasitikėjimą turintys ir Seimui atskaitingi asmenys (pagal Jungtinės Karalystės pavyzdį).
20.3. Įtraukti visuomenės atstovus į teismų ir visos teisėsaugos sistemos reformą ir jos priežiūrą. Prisiekusiųjų teismų ir tarėjų institucijų įvedimas – svarbus būdas įveikti pasitikėjimo krizę, susvetimėjimą ir korupciją teisėsaugos sistemoje;
20.4. Ginti viešąjį interesą ir užtikrinti visuomenės dalyvavimą, kai svarstomi ūkiniai projektai, galintys pakenkti gamtinei ar kultūrinei aplinkai. Visuomeninės organizacijos turi turėti visas galimybes ginti viešąjį interesą teisme.
V SKYRIUS
KULTŪRA, ŠVIETIMAS, MOKSLAS
21. Kultūra, besireikšdama kalbos, religijos, papročių, literatūros ir meno formomis, padeda ugdytis išmintį, teisingumą, drąsą ir susivaldymą.
21.1. Šiomis didžiosiomis dorybėmis žmogus suteikia prasmę savo gyvenimui, tampa atspariu žmogaus tikrąją prigimtį neigiančioms ideologijoms, sukuriamos prielaidos susidaryti bendrojo gėrio samprata grindžiamam valstybingumui. Nesustiprinusi tautinės ir valstybinės sąmonės, Lietuva žengė į naują valstybingumo raidos tarpsnį – tapo ES nare.
21.2. Stiprėjant integracijai, įsitvirtinant globalizmo ir multikultūrizmo ideologinėms nuostatoms, spartėja ištautinimas ir išvalstybinimas, įsitraukiama į nuo savo tautos ir valstybės atsaistytą „naujojo europiečio“ ugdymą.
21.3. Lietuvoje diegiama klasikinio bei tautinio ugdymo tradicijas ir krikščioniškąją etiką atmetantis progresyviojo ugdymo mokymas. Dėl jo sumenko mokytojo autoritetas, jis ignoruoja destruktyviąsias žmogaus prigimties apraiškas ir neigia ilgaamžę žmonijos sukauptą ugdymo patirtį.
21.4. Ryškėja neigiami ,,progresyviojo“ ugdymo padariniai:
21.4.1. nuolat menksta mokinių raštingumas; smunka pilietiškumo ugdymas;
21.4.2. daugėja vengiančių atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą; dauguma mokinių nusiteikę išvykti iš Lietuvos.
21.5. Bendrojo ugdymo mokykla palaipsniui verčiama socialinių paslaugų agentūra, kurios tikslas – mokyti darbo įgūdžių, tam tikra forma ir tam tikru lygiu socialiai ir politiškai indoktrinuoti bei psichologiškai rengti gyventi „moderniame“ pasaulyje.
Prioritetas tautinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams
22. Valstybė turi susigrąžinti atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri buvo užvaldyta valstybės vardu veikiančių grupių, kultūrą vertinančių ne kaip žmogaus ir tautos buvimo pasaulyje atributą, o tik kaip vartojimo prekę.
22.1. Kertinis valstybės kultūros politikos tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygas lietuvių kultūros plėtrai ir sklaidai Lietuvoje ir pasaulyje:
22.1.1. įtvirtinti skaidrią kultūros srities valdymo ir finansavimo tvarką;
22.1.2. kultūros srities valdymo institucijas sudaryti iš asmenų, suvokiančių išskirtinę kultūros svarbą lietuvių tautos valstybingumui ir išlikimui.
22.2. Sprendžiant kultūros finansavimo klausimus, pirmenybė turi būti teikiama valstybinės kalbos statusą stiprinantiems ir tautinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams. Valstybė privalo išsaugoti ir perduoti ateities kartoms etninę kultūrą.
Visaverčio ugdymo pagrindas – dorinis ugdymas, grindžiamas klasikiniu Europos ir Lietuvos religiniu, kultūrinu ir moraliniu paveldu
23. Laiduojant tautos ir valstybės istorinį bei politinį tęstinumą, pagrindinis ir aukščiausias mokyklinio ugdymo tikslas turi būti formuoti ne globalios darbo rinkos poreikiams pritaikytą klajoklį „pasaulio pilietį“, bet visapusiškai išsilavinusį žmogų ir patriotišką savo šalies pilietį, savo ateitį sąmoningai siejantį su Lietuva ir save suvokiantį ne kaip prekinę vertę turintį „darbo jėgos“ vienetą, bet kaip savo tautos ir valstybės kūrėją.
23.1. Tokio visaverčio ugdymo pagrindu turi tapti dorinis ugdymas, grindžiamas klasikiniu Europos ir Lietuvos religiniu, kultūriniu bei moraliniu paveldu, neatsiejamas nuo mokymo, teikiančio mokslo žinių ir praktinės veiklos įgūdžių, būtinų sklandžiai integruotis į šių dienų visuomenę. Dorinio ugdymo nuostatai yra priešinga į Lietuvos mokyklas brukama ir prigimtinį vaiko vystymąsi žalojanti genderistinė edukacija.
23.2. Turi būti laikomasi Lietuvos Konstitucijos garantuojamos tėvų ir globėjų teisės nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu bei doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.
23.3. Turi būti nutraukta bet kokia valstybės parama genderizmo ideologijos sklaidai ir lygių kvotų sistemoms, atmestas vienpusiškas homoseksualumo ir transseksualumo pateikimas ugdymo programose, uždrausta ankstyva seksualizacija ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose, pseudomokslinių genderistinių tyrimų finansavimas iš valstybės lėšų.
23.4. Lietuvos švietimo sistemos mokyklose ugdymas turi būti vykdomas valstybine lietuvių kalba.
23.5. Atsisakius multikultūrizmo ir genderizmo padiktuotų lygių kvotų sistemų, lygios teisės turi būti vėl vertinamos kaip lygios galimybės, kur galioja meritokratinis principas – kiekvienam suteikiamos tos pačios galimybės, o ar bus jomis pasinaudota, priklauso nuo gabumų, gebėjimų ir pasirengimo.
Mokykloje atkurti mokytojo autoritetą ir klasikinį ugdymą
24. Atkurti klasikinį ugdymą, kurio pamatinė idėja būtų ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje.
24.1. Sukurti tautinę mokyklą įmanoma tik atsisakius progresyviojo ugdymo metodų ir atkūrus pagrindinį ugdymo veiksnį – mokytojo autoritetą, kylantį iš dviejų šaltinių.
24.2. Pirmiausia, būtina suvokti, kad hierarchinis santykis tarp suaugusiojo (mokytojo) ir vaiko (mokinio) nėra galių santykis, jis grindžiamas abiejų pusių sąmoningai pripažįstamu autoriteto (hierarchinės tvarkos) teisingumu ir teisėtumu, kuris kyla iš mokytojo prisiimamos institucinės atsakomybės už jaunosios kartos ugdymą. Toks abipusis pripažinimas kyla iš supratimo, jog autoritetas yra daugiau ir aukščiau nei mokytojas ir mokinys ir yra realizuojamas mokytojui prisiėmus ir įkūnijus visuomenės kultūros bei idealiųjų normų reiškėjo ir perdavėjo pašaukimą.
24.3. Progresyvioje mokykloje pagrindinis dėmesys sutelkiamas ne į dalyko mokymą, o į vaiko interesus, todėl neteikiama reikšmės tam, kad mokytojas gerai išmanytų savo dalyką, siekiama, kad mokytojas ne perteiktų žinias, o kartu su mokiniu mokytųsi to, kas atitinka mokinio interesus ir taip parodytų, kaip tos žinios atsiranda. Iš tikrųjų mokytojas yra asmuo, kuris žino daugiau ir daro geriau, nei mokinys. Tai antrasis mokytojo autoriteto šaltinis.
Lietuvos istorijos dėstymui mokyklose grąžinti normatyvinį-vertybinį matmenį
25. Tautinės mokyklos idėja reikalauja sustiprinti Lietuvos istorijos dėstymą mokyklose.
25.1. Istorijos dalyką vėl padaryti privalomą visose klasėse, nuosekliai vadovaujantis nuostata – „ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje.“
25.2. Mokyklinėje istorijos programoje ir vadovėliuose vyraujančią „eurocentrinę“ Lietuvos istorijos koncepciją pakeisti „lituanocentrine“, paremta tautos ir valstybės istorijos vertinimu tautos interesų požiūriu. Remiantis moksliškai pagrįstu, tačiau vertybiškai į tautos ir valstybės išsaugojimą nukreiptu požiūriu galima pasiekti, kad Lietuvos jaunoji karta savo tautą ir šalį pradėtų suvokti ne kaip pasaulio istorijos atsitiktinumą, o kaip savarankišką, aktyvų ir kitoms šalims lygiavertį pasaulio istorijos veikėją.
Universiteto misijos atkūrimas
26. Lietuvos aukštajame moksle turi būti kuo greičiau įveikti neigiami neoliberaliąja rinkos ideologija vadovaujantis įvykdytų „krepšelinių“ reformų padariniai. Lietuvos universitetai transformuojasi į studijų paslaugas parduodančias ir pelno siekiančias verslo organizacijas.
26.1. Brandesnės demokratijos šalių universitetų patirtis rodo, kad įmanoma atsispirti aukštojo išsilavinimo vertimo preke ir vartotojiškumo tendencijoms ir išlaikyti universiteto misiją – be jokių išlygų ieškoti tiesos, ją saugoti bei skleisti ir jos mokyti.
26.1.1. Tik tai gali laiduoti, jog universitetai iš tiesų bus tautos ir valstybės intelektinio bei kūrybinio potencialo ugdymo ir nuolatinio stiprinimo vieta.
26.1.2. Reformuojant universitetus būtina aukštojo mokslo srityje diegiamus rinkos elementus tinkamai derinti su klasikiniais universitetinio lavinimo bei ugdymo tikslais ir uždaviniais. Užkardyti projektinio finansavimo ideologinį angažuotumą.
26.1.3. Tam padėtų humanitarikos, ypač filosofijos, kursų statuso stiprinimas. Humanitarikos kaip kultūros studijos formuoja fundamentinę pasaulio, žmogaus ir jo gyvenimo tikslo bei prasmės sampratą, nuo kurios turinio ir brandos priklauso visaverčio žmogaus ir piliečio ugdymas, darnios visuomenės, tvarios tautos ir stiprios valstybės gyvavimas ir išlikimas ilgą laiką.
26.1.4. Humanitarikos, ypač filosofijos, kursai turėtų būti viso aukštojo mokslo, neišskiriant gamtos ir technologijų studijų, branduolys ir visapusiško akademinio bei visaverčio pilietinio lavinimo pasaulėžiūrinis ir vertybinis pagrindas.
Humanitarikos darbų vertinimo ir finansavimo kriterijų pakeitimas
27. Atkuriant universitetų ir humanitarinių institutų misiją, būtina sustiprinti humanitarikos, ypač filosofijos, ir atitinkamų universitetinių kursų statusą.
27.1. Humanitarikos paskirčiai įgyvendinti Lietuvoje kliūtimi tapo praktiškai tik kiekybiniai mokslo darbų vertinimo kriterijai, orientuojantys ne į humanitarikos paskirtį, bet į kuo didesnį publikacijų ir spaudos lankų skaičių.
27.2. Humanitarikos darbų vertinimas ir finansavimas turi atitikti humanitarikos paskirtį.
Lietuvos mokslo taryboje (LMT) išvešėjusių interesų konflikto apraiškų ir jų priežasčių pašalinimas
28. Mokslo politikos formavimo ir finansavimo funkcijų sutelkimas vienoje institucijoje (Lietuvos mokslo taryboje) yra priešingas civilizuotų šalių praktikai ir sudarė sąlygas interesų konfliktams, neskaidrumui bei piktnaudžiavimui, vertinant ir finansuojant konkursinius projektus.
28.1. Būtina atskirti mokslo ir humanitarikos politikos formavimą nuo jų finansavimo.
28.2. Atskiriant instituciškai, panaudoti projektų vertinimo ir finansavimo per Valstybinį mokslo ir studijų fondą praktiką.
VI SKYRIUS
EKONOMINĖ, KAIMO, APLINKOS IR SOCIALINĖ POLITIKA
29. Lietuva yra dinamiškos ir sparčiai augančios ekonomikos šalis, svarbiausiais išsivystymo rodikliais nenusileidžianti kaimyninėms valstybėms.
Lietuvoje iki šiol išlieka ir net auga viena didžiausių Europos Sąjungoje pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis.
29.1. Neoliberali ekonominė ir socialinė politika stumia Lietuvą į demografinę ir geopolitinę aklavietę, lemia regionų nykimą.
29.2. Milžiniška gyventojų emigracija, mažėjantis gimstamumas ir sparčiai senstanti visuomenė lemia tautos istorijoje pavyzdžio neturintį jos nykimą, kuris kelia tiesioginę grėsmę ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimui.
Lietuvos nacionalinis ūkis – būtina nacionalinio saugumo, šalies ekonominio savarankiškumo ir visų piliečių gerovės užtikrinimo sąlyga
30. Atkūrus valstybę, Lietuvos ekonomika buvo įtraukta į pasaulio ekonomiką ir globalistinę neoliberalią laisvosios rinkos sistemą.
30.1. Šalies ekonomikos atvirumas ir užsienio kapitalo investicijos yra būtina jos sėkmingos plėtros ir augimo sąlyga. Tačiau Lietuva nesugebėjo suvaldyti užsienio kapitalo ir verslo subjektų ekspansijos, kad užsienio investicijos skatintų šalies ekonomikos plėtrą ir būtų naudingos valstybei ir jos piliečiams. Valstybė visai arba iš dalies prarado net strategiškai svarbių šalies ekonomikos sričių kontrolę. Valstybė privalo atgauti visos strateginių ir natūralių monopolijų požymių turinčių įmonių nuosavybės valdymą ir kelti įmonėms veiklos tikslus atitinkančius Lietuvos gyventojų interesus. Lietuva neturi būti nesavarankišku labiau išsivysčiusių šalių ekonominiu priedėliu ir transnacionalinio finansinio kapitalo ir globalių korporacijų interesų nevaržomo tenkinimo erdve.
30.2. Lietuva – jos žmonės ir gamtos turtai – yra verčiama tik ištekliumi. Pagrindiniu ir svarbiausiu šalies ekonomikos tikslu laikomas gebėjimas konkuruoti globaliose rinkose, neatsižvelgiant į tokios konkurencijos demografines, socialines ir kultūros sąnaudas bei jos ilgalaikius padarinius tautai ir valstybei.
30.3. Nacionalinis ūkis turi būti modernizuojamas ir plėtojamas, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, būtiniausius šalies ekonominio savarankiškumo poreikius ir bendrąjį visuomenės gėrį bei visų piliečių gerovę.
30.4. Elektros sektoriaus vystymas, valdymas ir prekybos elektra principai turi užtikrinti, kad elektros gamintojams būtų mokama pagrįstus gamybos kaštus atitinkanti kaina. Elektros tiekimo srityje visiems buitiniams vartotojams ir verslo įmonėmis turi būti užtikrinta galimybė laisvai pasirinkti ir keisti elektros tiekėjus, įskaitant visuomeninio elektros tiekėjo pasirinkimą.
Valstybės biudžeto ir bendrojo vidaus produkto santykio nustatymas pagal civilizuotų šalių vidurkį
31. Skurdas nėra socialinio ir ekonominio išsivystymo padarinys, jį lemia nežmoniški tarpusavio santykiai.
31.1. Lietuvoje daugiau kaip penktadalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Atskirų profesinių grupių reikalavimai didinti atlygį už darbą yra visiškai pagrįsti, bet jų neįmanoma patenkinti dėl valdžios nuolatinio vengimo padidinti valstybės pajamas.
31.2. Skaičiavimai rodo, kad pagal dabartinį Lietuvos ekonominio išsivystymo lygį valstybės pajamos iš per metus surenkamų mokesčių galėtų būti mažiausiai dviem milijardais eurų didesnės. Tai galima pasiekti, įvedus civilizuotą progresinį pajamų mokestį ir racionaliai pertvarkius mokesčių struktūrą.
31.3. Būtina biudžeto faktinio augimo sąlyga yra visapusiškas jo išlaidų auditas, siekiant drastiškai naikinti šiandien Lietuvoje išplitusią švaistymo praktiką.
Visuomenės solidarumo didinimas naikinant mokesčių sistemos regresyvumą
32. Valstybės biudžeto pajamų iš mokesčių struktūroje regresyvusis pridėtinės vertės mokestis sudaro 48 procentus. Tai rodo, kad valstybę išlaiko mažiausias pajamas gaunantys ir neturtingiausi šalies piliečiai gyvenantys iš darbo pajamų (dar reikėtų įskaityti šių piliečių pajamų mokesčius, mokestį už akcizines prekes). Pasaulyje yra tik kelios šalys, kurios savo biudžeto regresyvumu gali lygintis su Lietuva.
32.1. Mokesčių sistemos regresyvumą sumažintų progresinis pajamų mokestis ir nauji mokesčių šaltiniai.
32.2. Valstybės mokestinės politikos tikslas turėtų būtų kuo didesnis save išlaikančių turto savininkų skaičius šalyje.
Valstybinio komercinio banko įsteigimas
33.2. Valstybinio komercinio banko įsteigimas – pirmasis žingsnis atkuriant nacionalinį ūkį. Lietuvoje veikiantys ir finansų rinkoje dominuojantys užsienio bankai sukūrė beveik monopolines paslaugų sąlygas. Naudodamiesi savo dominuojančia padėtimi, jie nevaržomai didina teikiamų paslaugų privatiems asmenims ir verslo subjektams įkainius ir pelnosi iš šalies piliečių, administruodami pensijų fondus. Juos turėtų pakeisti valstybinis nacionalinis investicinis fondas nacionalinės svarbos projektams finansuoti.
33.3. Nacionalinio komercinio banko įsteigimas yra būtina priemonė siekiant riboti tokių bankų dalį rinkoje ir stiprinti realią konkurenciją bankininkystės sektoriuje, taip pat būtina sąlyga, siekiant užtikrinti teisingą bankų apmokestinimą, kurio našta negalėtų būti perkelta vartotojams.
Monopolių ir oligopolių ribojimas – smulkiojo ir vidutinio nacionalinio verslo gaivinimo ir viduriniosios klasės atkūrimo sąlyga
34. Įsitvirtinę monopoliai ir oligopoliai įvairiose šalies ekonomikos srityse yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių smulkiojo ir vidutinio verslo nykimą ir bet kurios valstybės gerovės ir stabilumo pagrindu esančio viduriniojo visuomenės sluoksnio siaurėjimą. Turi būti parengta smulkiojo ir vidutinio verslo, taip pat ir vidurinės klasės atgaivinimo programa. Jai įgyvendinti būtina imtis šių priemonių:
34.1. Plėsti smulkiosios ir vidutinės prekybos sektorių, įgalinant jį varžyti stambiųjų prekybos tinklų oligopolį ir apriboti jų dalį rinkoje.
34.2. Stiprinti vietos produkcijos tiekėjų stambiesiems prekybos tinklams padėtį, ribojant tinklų galimybes piktnaudžiauti savo ekonomine ir derybine galia.
34.3. Suteikti naujai įkurtam verslui palankias apmokestinimo ir jo veiklos kontrolės sąlygas, nustatant protingus jų taikymo terminus.
Tuštėjančio kaimo gaivinimas
35. Mažėjantis kaimo gyventojų skaičius atspindi nepalankią žemės ūkio ir sanglaudos politiką ir jos padarinius, iš darbingų kaimo gyventojų atimančius norą imtis verslo ir žemės ūkio kaime. Tuštėjantys kaimai – tai mūsų tapatumo ir kultūrinio savitumo praradimas.
35.1. Valstybinė kaimo politika turi kurti sąlygas nuosekliai plėsti žemės ūkį kaip šalies ekonomikos formą.
35.2. Žemės ūkis turi tiekti kokybišką produkciją vartojimui vidaus ir išorės rinkose, kurti darbo vietas ir kelti šalies kaimo vietovių gyventojų gyvenimo kokybę.
35.3. Regionų ir kaimo vystymas neatsiejamas nuo sanglaudos politikos, užtikrinančios socialines ir kultūrines sąlygas oriam tradicinės šeimos gyvenimui kaimo vietovėse.
35.4. Lietuvos kaimo politika turi būti grindžiama šeimos ūkio skatinimu. Įgyvendinant valstybinę kaimo politiką yra būtina:
35.5. Imtis priemonių vidutinio dydžio žemės ūkio sektoriui atkurti, iš pagrindų keičiant ES paramos žemės ūkiui skirstymo principus vidutinių ūkininkų naudai ir didinti jų konkurencingumą, skatinant ir remiant įvairias bendradarbiavimo ir kooperacijos formas.
35.6. Siaurinti žemės ūkio produkcijos perdirbėjų oligopolį, teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis ribojant jų galimybes palaikyti mažiausias iš gamintojų superkamos žaliavinės produkcijos kainas.
35.7. palaikyti ir puoselėti tradicines kultūros ir tautinio paveldo vertybes;
35.8. organizuoti kokybišką švietimą apie efektyvią žemės ūkio veiklą, su ja susijusių finansų valdymą ir finansavimo pritraukimą;
35.9. remti kooperaciją, kuriant trumpąsias maisto grandines (gamybą, perdirbimą, realizaciją);
35.10. užtikrinti tolygią paramos sklaidą kaimo gyventojams.
Aplinkosauga: įvertinti stambaus verslo įtaką ir nustatyti protingus aplinkosauginius reikalavimus
36. Vykdant aplinkosaugos politiką, visada būtina vertinti milžinišką verslo įtaką ir jai atsispirti. Saugoti ir tausoti žemės turtus: iškasenas, geriamą bei paviršinį vandenį ir dirvožemį. Peržiūrėti ir keisti įvykdytos miškų reformos padarinius, grąžinant atsakingą miškų ūkinės veiklos vykdymą ir kontrolę. Siūlyti tik tokias aplinkosaugines priemones, kurios nesukelia esminių neigiamų pasekmių kitose valstybės gyvenimo srityse.
36.1. Valstybės raidos politiką grįsti ne atsitiktiniais atsakais, kylančiais reguliuojant žmogaus ir jo veiklos santykį su gamta, bet nuosekliai įgyvendinant tarptautiniu mastu pripažintą nacionalinę darnaus vystymosi strategiją, kuri grindžiama derinant ūkio, aplinkosaugos ir visuomeninius kultūrinius poreikius.
36.2. Energijos gamybos iš atsinaujinančių gamtos išteklių mastai ir priemonės turi atitikti ekonominės naudos kriterijus, nekenkti aplinkai ir netapti nepakeliama našta bendruomenėms.
36.3. Siekiant ekologinio stabilumo, socialinio aplinkos priimtinumo, ekonominių naudų įvairiapusiškumo, didinti šalies miškingumą, reikšmingą dėmesį skiriant tolygiam ir ekologiškai efektyviam jo išdėstymui teritorijoje, vidinės struktūros kokybės gerinimui, atsparumo klimato kaitai didinimui, nemedicininės ekonomikos veikų vystymui
36.4. Siekiame saugomų gamtinių ir kultūrinių teritorijų ploto didinimo (iki 30% iš jų 1/3 griežtai saugomos), realios jose esančių vertybių apsaugos užtikrinimo atsisakant plynų kirtimų, arba jų išlikimą garantuojant ir taikant pagrįstą naudojimo pobūdį.
36.5. Skatinti pažeistų vietovių ekologinio atkūrimo ir gamtotvarkos darbus; tvarkant atliekas, pirmenybę teikti rūšiavimui ir antriniam panaudojimui; tobulinti ir individualizuoti aplinkosauginį švietimą.
36.6. Didinti teisinę atsakomybę už sąmoningą aplinkosaugos reikalavimų nesilaikymą.
Ne išlaikytinio, bet oraus gyvenimo standartas
37. Nediferencijuota ir orientuota mechaniškai didinti išmokas ir pašalpas visiems socialiai remtinų gyventojų sluoksniams ir todėl skatinanti kai kurių jų grupių veltėdžiavimą bei asocialų gyvenimo būdą, valstybės vykdoma socialinė politika turi būti pertvarkyta taip:
37.1. kad didintų piliečių paskatas įsitraukti į darbinę veiklą;
37.2. pirmiausia būtų nukreipta pagalbos reikalingų bei moraliai ir socialiai atsakingai gyvenančių ir besielgiančių asmenų poreikiams tenkinti.
VII SKYRIUS
SVEIKATOS APSAUGA
Žmonių sveikata – ne tik medicinos problema
38. Žmonių sveikata turi ne tik biologinį (medicininį), bet ir socialinį aspektą. Ji yra gėrybė ne tik pačiam individui, bet ir šeimai, bendruomenei, visuomenei.
38.1. Žmogaus sveikata yra ne tik privati, bet ir viešoji gėrybė, bendrojo gėrio dalis.
38.2. Žmogaus sveikata negali būti laikoma preke, kurios judėjimas paklūsta rinkos dėsniams, nes ją palaikant ir kuriant solidariai dalyvauja atskiras žmogus ir visuomenė – pradedant šeima ir baigiant valstybe.
39. Žmonių sveikata susiaurinama iki medicinos problemų.
39.1. Visuomenės sveikatos būklė priklauso ne tik nuo sveikatos apsaugos įstaigų darbo. Ją veikia ir socialinės, ekonominės bei psichologinės gyvenimo sąlygos.
39.2. Jeigu krašte plinta alkoholizmas, narkomanija, asocialaus elgesio įpročiai, jeigu visuomenė nėra plačiąja prasme teisinga, nejautri specialiųjų poreikių turintiems asmenims, sveikatos apsauga bus nepajėgi efektyviai spręsti sveikatos problemų. Jei teisingumas, blaivus gyvenimo būdas, fizinis aktyvumas tampa norma, sveikatos problemų visuomenėje mažėja.
Valstybinių ir privačių sveikatos apsaugos įstaigų interesų derinimas
40. Antra didelė problemų grupė susijusi su ydingu sveikatos apsaugai skirtų finansinių srautų paskirstymu. Tai, kad iš viešųjų biudžeto lėšų finansuojama ir valstybinė, ir privati sveikatos apsauga, sukuria prielaidas neracionaliam ir neskaidriam valstybės lėšų panaudojimui. Siekiant išspręsti šią problemą būtina aiškiai atskirti valstybinę ir privačią sveikatos apsaugą. Valstybė gali remti privačias sveikatos apsaugos įstaigas, jei jų teikiamų paslaugų neįstengia suteikti valstybinės įstaigos
40.1.Valstybinė sveikatos apsauga turi išsilaikyti iš biudžeto lėšų, o privati – iš privačių (mokėjimų už paslaugas arba privataus sveikatos draudimo).
40.2.Tokia reforma leistų geriau finansuoti valstybines poliklinikas ir ligonines, išspręstų ir valstybinės sveikatos apsaugos darbo užmokesčio dydžio, ir jo skirtumų problemą. Įgyvendinus šias priemones valstybinė sveikatos apsauga vėl taptų finansiškai prieinama žmonėms.
40.3 Kita sveikatos apsaugos permainų kryptis – labiau subalansuotas požiūris į teritorinį sveikatos apsaugos įstaigų išdėstymą, derinant teritorinį paslaugų prieinamumą su specialistų koncentracija dideliuose sveikatos apsaugos centruose.
Sveikatos priežiūra
41. Visi žmonės, nepriklausomai nuo to, ar drausti, ar ne, turi gauti būtinas ir skubias sveikatos priežiūros paslaugas ūmioms būklėms gydyti ir gyvybei gelbėti, o draustieji gauti ir visas pagal sveikatos būklę reikalingas nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, gyvenamosios vietos, amžiaus, lyties ir kitų sąlygų.
41.1 Visa sveikatos priežiūros sistemos veikla turi būti orientuota į profilaktinę kryptį. Tai reiškia, kad didelis dėmesys skiriamas priemonėms, stiprinančioms sveikatą ir užkertančioms kelią susirgimams, ankstyvam ligos išaiškinimui. Ypatingas dėmesys skiriamas nėščiosioms, vaikams ir jaunimui.
41.2. Svarbiausia sveikatos priežiūros sistemos dalis turi būti pirminės sveikatos priežiūros grandis su šeimos gydytojo institucija jos centre.
41.3. Tinkamai paruošta ir sukomplektuota šeimos gydytoja institucija ir visa darniai dirbanti pirminė grandis turi prisiimti didžiąją sveikatos priežiūros paslaugų dalį, ,,nukrauti“ brangesnes grandis, sumažinti laukimo pas specialistus eiles. Ši grandis privalo suteikti iki 80 proc. visų sveikatos priežiūros paslaugų.
41.4. Labai svarbus vaidmuo turi tekti steigiamai ambulatorinės slaugos tarnybai. Ji turi būti organizuojama savivaldybėse teritoriniu principu, kas leistų lengviau integruoti socialinius darbuotojus. Efektyviai dirbančios tokios tarnybos leistų ,,nukrauti“ žymiai brangesnes slaugos ir palaikomojo gydymo ligonines ir net aukštesnio lygio ligonines.
41.5. Sveikatos priežiūros įstaigų tinklas turi būti formuojamas ne tik atsižvelgiant į gyventojų norus, ar įstaigos rentabilumą, bet taip pat į pacientų srautų dydžius, kurie yra būtini įstaigos personalo kvalifikacijai užtikrinti. Pirminės sveikatos priežiūros grandis turi būti decentralizuota, priartinta prie gyventojo, o sudėtingesnes paslaugas teikiančios įstaigos protingai konsoliduotos.
VIII SKYRIUS
UŽSIENIO, GYNYBOS IR SAUGUMO POLITIKA
42. Yrant po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio geopolitinei tvarkai ir eižėjant tarptautinio saugumo architektūrai Lietuvos užsienio, gynybos ir saugumo politika susiduria su netradiciniais iššūkiais.
42.1. Kylant naujiems pasaulinės galios centrams ir stiprėjant euroatlantinės bendrijos narių tarpusavio prieštaravimams, vis atviriau ir atkakliau reiškiamos Rusijos geopolitinės pretenzijos Lietuvai nebėra vienintelis grėsmės šalies nacionaliniam saugumui ir valstybės išlikimui šaltinis.
42.2. Priklausomybė euroatlantinei bendrijai yra kertinis Lietuvos civilizacinio ir geopolitinio tapatumo dėmuo. Ji lemia ir nekintantį Lietuvos interesą būti NATO ir Europos Sąjungos nare.
42.3. Ilgalaikei ir tvariai Lietuvos ES narystei grėsmę kelia po Lisabonos sutarties išryškėjusios ES krizės apraiškos, visose, o ypač senbuvėse ES šalyse, skatinančios didėjantį nusivylimą integracija ir vieningos Europos perspektyvomis.
42.4. Globalistinio ES elito pastangos suvaldyti krizę, siūlant dar didesnę integraciją, aštrina krizę ir tampa vieningos Europos griovimu.
42.5. Didesnė integracija ir centralizacija vykdoma kartu su radikalia šalių ištautinimo ir išvalstybinimo programa, beatodairiškai griaunant jų dvasinį paveldą, kultūrines tradicijas ir moralines normas, prigimtinę šeimą ir – pasitelkus sąmoningai skatinamą gausią imigraciją bei multikultūrizmą – tautų Europą keičia daugiakultūre Europos tauta.
42.6. Visose ES šalyse stiprėjantis pasipriešinimas vykdomam Europos ir tautų suverenumo griovimui gali baigtis Sąjungos subyrėjimu, kurio padariniai Lietuvai, dėl ypač pažeidžiamos šalies geopolitinės ir saugumo padėties būtų pragaištingi.
Lietuva gali išlikti tik atsinaujinusioje Europoje
43. Atsinaujinusią demokratiškos Europos tautų ir valstybių bendriją turi įtvirtinti nauja Europos Sąjungos narių sutartis. Kartu su artimų pažiūrų politinėmis partijomis ir ES šalių vyriausybėmis būtina siekti:
43.1. Sustabdyti ES centralizavimą, kuris paverstų Lietuvą periferine ir antrarūše Sąjungos provincija ir lemtų neišvengiamą Lietuvos sugrąžinimą į Rytų geopolitinę erdvę, didžiosioms šalims dalinantis įtakos zonas.
43.2. Nutraukti ES viršūnių vykdomą migracijos skatinimo politiką, kuria siekiama iš esmės pakeisti Sąjungos šalių demografinį veidą, dirbtinai skatinant gausų trečiųjų šalių gyventojų kėlimąsi į Europą ir kuriant jų priverstinio paskirstymo valstybėms narėms schemas ir kvotas.
43.3. ES institucijų kompetenciją apriboti bendrosios rinkos tvarkymu ir su tuo tiesiogiai susijusiomis sritimis, laiduojant valstybėms narėms lygias teises ir galimybes veiksmingai ginti savo nacionalinius interesus bendrose sąjunginėse institucijose.
43.4. ES mastu sukurti politinį ir teisinį apsaugos bei kontrolės mechanizmą, užkertantį kelią ETT ir kitoms nerinktoms ES struktūroms varžyti valstybių narių Konstitucijose apibrėžtas jų suverenias galias, teisiniais ir administraciniais sprendimais kišantis į šalių vidaus reikalus.
43.5. Panaikinti Lietuvos kaip ,,antrarūšės“ šalies iki šiol patiriamas ekonominės ir socialinės diskriminavimo apraiškas ES, skirstant paramą valstybėms narėms.
43.6. Atkurti europinio lygmens diskusiją dėl bendros valiutos įvedimo padarinių šalims narėms ir kaštų bei naudos analize grįstų alternatyvų, siekiant atkurti valstybių narių galimybes formuoti ir įgyvendinti savarankišką monetarinę politiką.
43.7. Priešintis ES kariuomenės kūrimui, dubliuojančiam NATO veiklą Europoje ir pavojingai skaldančiam euroatlantinę vienybę, didinančiam įtampą su svarbiausia
Lietuvos užsienio politikos partnere ir saugumo garantu – JAV.
43.8. ES mastu turi būti aiškiai įtvirtintas ir principingai bei nuosekliai taikomas lygus nacių ir sovietų režimų nusikaltimų vertinimas.
43.9. Energetinio saugumo srityje atšaukti ES pritarimą „Nord Stream 2“ projektui.
43.10. Greitinti sinchronizacijos projektus ir formuoti vieningą ES poziciją energetinių išteklių prekybos su Rusija ir JAV klausimais.
43.11. Užtikrinti, kad jokios ES institucijos nesikištų į šalių apsisprendimą šeimos sampratos klausimais, įskaitant ir finansavimo antihumaniškos ir nusikalstamos neokomunistinės genderizmo ideologijos propagandai ES šalyse nutraukimą.
43.12. ES lygiu apginti tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir būti saugiems nuo valstybės mėginimų atimti vaikus, jei šeimoje nėra tiesioginio pavojaus vaikų sveikatai ar gyvybei.
43.13. Kitataučių imigracija į Lietuvą vertinti ne kaip ekonominį, o visų pirma kaip nacionalinio saugumo klausimą. Masinė kitataučių imigracija yra nesuderinama su Lietuvos nacionaliniais interesais, kurių svarbiausias – lietuvių tautos ir valstybės išlikimas – todėl jokia masinę imigraciją skatinanti politika negalima. Būtina įgyvendinti efektyvios Lietuvoje gyvenančių kitataučių integracijos politiką ir nacionalinę šios politikos srities kontrolę, neleidžiant tarptautinių organizacijų diktato.
Nacionalinis saugumas ir jo pagrindas
44. Priklausomybė Vakarų pasaulio struktūroms padidino Lietuvos saugumą ir veikia kaip priešo atgrasymo strategija. Tačiau Lietuvos gynyba turi būti planuojama taip, kad gebėtume apginti visą Lietuvos teritoriją savarankiškai.
44.1. Rusijos siekiai susigrąžinti globalios galios statusą ir įvykę geopolitiniai pokyčiai lemia, jog būtina įgyvendinti visuotinės gynybos koncepciją, nukreiptą ne į trumpą išsilaikymą, o į gebėjimą apginti visą šalies teritoriją ir laimėti .
44.2. Lietuvos, kaip nedidelės šalies, gynyba negali būti tik profesionalų rūpestis, todėl būtina įvesti visuotinį vyrų šaukimą atlikti karinę tarnybą iš karto po mokyklos. Negalintys atlikti tikrosios karinės tarnybos asmenys turi atlikti alternatyvią tarnybą, taip įgyvendinant nuostatą, kad Lietuvos valstybės gynimas – visų piliečių pareiga.
44.3. Nacionalinio saugumo pagrindas – vidurinis visuomenės sluoksnis, kuris, augant socialinei atskirčiai, nyksta.
44.4. Būtina didinti ir organizuoti Lietuvos kariuomenės rezervą, rezervistus iš anksto priskirti konkretiems kariniams vienetams ir į konkrečias pozicijas, o aktyviajam rezervui priklausančius piliečius atnaujinti įgūdžių kviesti mažiausiai kartą per tris metus Tik turintis nors mažiausią karinį pasirengimą pilietis yra karys ir savo šalies gynėjas.
44.5. Reikalinga pasienyje su Rusija ir Baltarusija sukurti įtvirtintą gynybos liniją, o visoje Lietuvos teritorijoje, atsižvelgiant į poreikius, sukurti šiuo metu praktiškai neegzistuojančią civilinės saugos sistemą ir infrastruktūrą.
44.6. Būtina nustatyti visų valstybės valdžios institucijų funkcijas ir atsakomybę, mažinant socialinę atskirtį. Lietuvoje 20 proc. didžiausias ir 20 proc. mažiausias pajamas gaunančiųjų pajamų santykis (7,08) atrodo geriau tik už Rumuniją ir Bulgariją, o jos augimo greitis lenkia visas ES šalis. Tai griauna pačius nacionalinio saugumo pagrindus – nyksta vidurinis visuomenės sluoksnis, kuris yra valstybės saugumo garantas.
IX SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
45. Kviečiami visi Lietuvos geros valios žmonės pakelti galvas ir telktis esminiam tautos ir valstybės atsinaujinimui – būtinai sąlygai siekti – kad Lietuva išliktų šiuolaikiniame pasaulyje. Privalome tapti politine tauta – tikraisiais savo šalies šeimininkais.
46. Tęsdami Sąjūdžio pradėtą laisvės žygį, turime kurti gyvąją valstybę, kuri gyventų jos piliečių dvasia – jų sielose ir širdyse.
47. Valstybė yra ją kuriantys, puoselėjantys ir saugantys žmonės.
Bendroji Programa priimta 2020 m. kovo 7 d., Steigiamajame Partijos Suvažiavime.
Pakeitimai priimti Suvažiavime 2024 m. vasario 10 d.