2022m. gegužės 21d.

Vilnius

Rusijos karinė agresija Ukrainoje negrįžtamai pakeitė ne tik geopolitinę bei saugumo padėtį pasaulyje, bet ir daugelio šalių požiūrį į Rusijos valstybę ir jos visuomenę. Žvėriškus nusikalstamus prieš civilius gyventojus Ukrainoje Rusija pavadino „denacifikacija“  ir „deukrainizacija“. 

„Denacifikacija“  ir „deukrainizacija“ 

Tinklalapyje RIA „Novosti“ (naujienos), reprezentuojančiame Rusijos politinę doktriną, publikacijoje „Ką Rusija turėtų padaryti Ukrainai“, išsamiai išaiškinta, kaip Rusija „denacifikuos“ Ukrainą:  <Denacifikuojama šalis negali būti suvereni. „Denacifikacija“ – tai priemonių kompleksas, skirtas nacifikuotai gyventojų masei <…>. Teisinga bausmė šiai gyventojų daliai <…> suteikti jiems neišvengiamus sunkumus…<…> gyventojų masės denacifikacija yra perauklėjimas, kurio pasiekiama <…> represijomis <…> griežta cenzūra <…> būtinai ir kultūros bei švietimo sferose <…>. Denacifikacijos trukmė niekaip negali būti trumpesnė nei viena karta. Pavadinimas „Ukraina“ negali būti išsaugotas<…> valdžios viršūnė turi būti likviduota <…> aktyviai ir pasyviai ją palaikantieji veiksmais ir neveikimu, turi patirti karo sunkumus <…> Rusija turi perimti <….> įstatymų leidybos kontrolę, turi būti <…>sukurtas tribunolas<…> tam reikės pastovaus rusų karinio buvimo jos teritorijoje.

Praktikoje Rusijos vykdomos „denacifikacijos“ ir „deukrainizacijos“ reikšmę atskleidė išlaisvinti Bučos, Irpinės bei kiti Ukrainos miestai ir gyvenvietės su masinėmis sunaikintų civilių žmonių kapavietėmis. „Denacifikacija“ reiškia civilių gyventojų žudynes, represijas, prievartą ir reikalavimą ukrainiečiams atsisakyti savo tautybės, kalbos ir kultūros, o  „deukrainizacija“ visišką Ukrainos valstybės likvidavimą ir ukrainiečių tautos sunaikinimą. Konkrečiai apibūdinamas net planuojamos ,,denacifikacijos“ mastas žinomi Rusijos politikai viešai skelbia, kad būtina fiziškai sunaikinti 2 mln. stipriausią tautinę ir valstybinę savimonę turinčių ukrainiečių.

Baltijos šalių parlamentai Rusijos civilių gyventojų skerdynes Ukrainoje paskelbė genocidu. Europos šalių lyderiai vengia aiškiai įvertinti agresorės veiksmus, kartu demonstruodami, jog šių valstybių ekonominiai interesai daug svarbesni už rusų armijos naikinamus Ukrainos miestus ir žmones. Pastarajai atlaikius dviejų mėnesių agresorės antpuolį, kai kurie jų (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos bei kt.) ėmė viešai nuogąstauti dėl galimos Ukrainos pergalės, esą Rusija gali patirti pažeminimą, kuris neva sukeltų naujus geopolitinius iššūkius.

Vakarams nuolat apgailestaujant ir smerkiant agresorę, dalijant pažadus skelbti jai naujas sankcijas, kartu sabotuojant tiekimą karinės ginkluotės, įgalinančios ukrainiečius išvengti jiems suplanuoto tragiško likimo, Rusija paskelbė  „denacifikuosianti“  Lenkiją, po kurios neabejotinai ateitų Baltijos šalių eilė. Žinant ES valdančiojo elito neigiamas nuostatas Rytų Europos valstybių atžvilgiu, Lietuva negali puoselėti iliuzijų, kad Rusijos užpuolimo atveju, Vakarų Europos valstybių lyderių laikysena esmingai pasikeistų. Tai patvirtina ir pastarųjų dienų signalai, kad Vakarų partneriai jau nemato reikalo ginti Baltijos šalių taip, kaip jos šito norėtų.

Lietuvos „minkštoji denacifikacija“

V. Putino ketinamas įgyvendinti Ukrainos denacifikacijos planas yra SSRS laikais vykdytos sistemingos tautų  naikinimo politikos ir pastangų sukurti ,,naują istorinę žmonių bendriją“, betautę ,,sovietinę liaudį“, tęsinys XXI a. sąlygomis. Idėjinis šios politikos pagrindas buvo marksistinė-lenininė ,,mokslinio komunizmo“ teorija. Joje buvo teigiama, kad būsimojoje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje tautos ir valstybės privalės išnykti kaip reakcingos tamsios žmonijos priešistorės atgyvenos. SSRS komunistinis režimas negailestingai kovojo su komunizmo doktrinos nepripažinusiais ir tautų valstybinį suverenumą mėginusiais apginti nacionalinio išsivadavimo judėjimais. Stalininio Komunistinio internacionalo didžiausio aktyvumo laikotarpiu buvo įprasta visiems tautinę ir valstybinę sąmonę išsaugojusiems žmonėms beatodairiškai klijuoti ,,fašistų“ ir ,,nacių“ etiketes, o visose SSRS ,,respublikose“ vykdomos represijos prieš antikomunistinius tautinio ir valstybinio išsivadavimo judėjimus buvo oficialiai traktuojamos kaip ,,denacifikavimo“ procesas. Paskelbdamas tikslą ,,denacifikuoti“ Ukrainą V. Putinas tik tęsia ideologinę-politinę SSRS ,,denacifikacinę“ tradiciją, perimdamas ir Ukrainoje taikydamas sovietmečiu naudotus brutaliausius jos įgyvendinimo būdus ir formas.

Tačiau ,,denacifikacija“ yra kur kas platesnis ideologinis, socialinis ir politinis reiškinys. Ji vyksta ir daugelyje demokratinių Vakarų šalių, nors čia yra įgyvendinama pasitelkiant ,,minkštosios“ galios priemones, trukdančias suvokti jos idėjinę giminystę Ukrainoje vykdomai atvirai smurtinei ,,denacifikacijai“. Vadinamojo ,,denacifikacijos“ proceso esmė, tikrasis jos tikslas yra slopinti pasipriešinimą marksistinio totalitarinio komunizmo idėjoms, kurios gali būti reiškiamos skirtingų teorinių jo atmainų pavidalu ir būti praktiškai įgyvendinamos įvairiomis, taip pat palyginti civilizuotomis ir švelniomis propagandinio indoktrinavimo bei moralinio, politinio ir teisinio spaudimo nepritariantiems šios idėjoms žmonėms formomis. Būtent tokio pobūdžio „minkštoji denacifikacija“ Lietuvoje, kuria siekiama ,,dekonstruoti“ visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę, buvo pradėta seniai, o ypač sustiprėjo per pastarąjį dešimtmetį, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą. Atviras plataus masto įsiveržimas į šią šalį  suteikė šiam hibridiniam karui neturintį precedento mastą. Kita jo auka realiai galėjo tapti Lietuva, kurią nuo užpuolimo ir naujos okupacijos išgelbėjo tik ukrainiečių didvyriškumas, sužlugdęs V. Putino ,,žaibiško karo“ planus. Būtent šis karas verčia atkreipti dėmesį į abejonių nekeliančius ir toli gražu ne paviršutiniškus Ukrainoje vykdomos rusiškosios ,,griežtosios“ ir Lietuvoje vykstančios ,,minkštosios“ šalių ,,denacifikacijos“ idėjų ir tikslų panašumus. Lietuviškoji minkštoji denacifikacija“ yra ypač pavojinga tuo, kad kryptingai vykdomas šalies ištautinimas ir išvalstybinimas paprastai būna dangstomas ,,europinių“ ir ,,vakarietiškų“ vertybių gynimu, vengiant atskleisti šių vertybių idėjines ištakas ir ideologinį bei politinį jų turinį. Dabartinių Lietuvos ,,denacifikatorių“ uždavinį ypač palengvina tai, kad didelei visuomenės daliai nėra žinoma, kad abstrakčiai kalbantis apie ,,europines vertybes“ valdantysis Europos Sąjungos sluoksnis iš tikrųjų vadovaujasi šiek tiek modifikuotomis marksistinės revoliucijos teorijos idėjomis, skleidžiamomis prisidengus neomarksistinės ,,kritinės teorijos“ pavadinimu. Daugelis aukščiausius postus ES institucijose užėmusių šio sluoksnio atstovų yra buvę aktyvūs ir įtakingi vakarietiškų ,,eurokomunistinių“ ar net sovietinio stalininio bei kiniškojo maoistinio tipo komunistų partijų arba promarksistinių radikaliai kairuoliškų (vadinamųjų leftistinių) visuomeninių ir politinių organizacijų veikėjai. Dėl šios priežasties Europos Sąjungos parlamentas, pagrįstai pasmerkęs nusikalstamą vokiškojo nacionalsocializmo ideologiją, neišdrįso pasmerkti net daugiau nekaltų žmonių gyvybių pareikalavusios marksistinio komunizmo ideologijos, o apsiribojo pasmerkdamas tik vieną iš jos atmainų sovietinį stalininį komunizmą. Simboliniu komunizmo idėjų populiarumo ir politinės įtakos Vakaruose liudijimu reikia laikyti tai, kad dalyvaujant aukščiausiems ES vadovams atidengiamas paminklas šios nusikalstamos ideologijos kūrėjui K. Marxui, o Vakarų Europos miestuose daug aikščių ir gatvių tebėra vadinamos vienų iš didžiausių XX a. totalitarinių nusikaltėlių Lenino ir Stalino vardais. Tokiomis aplinkybėmis vykdomas Lietuvosrekomunizavimas vakarietiško marksizmo idėjiniu pagrindu iki karo Ukrainoje nesulaukė jokio platesnio protesto, ar juo labiau pasipriešinimo, nes nebuvo įžvelgiama jo keliama egzistencinė grėsmė šalies saugumui ir net valstybės išlikimui. Iš visuomenės buvo beveik be kliūčių trinama pati tautos ir nepriklausomos nacionalinės valstybės idėja kaip tariamai nereikalinga XX a. atgyvena nesuvokiant, kad šitaip gaivinama SSRS vykusi kova su ,,lietuviškuoju buržuaziniu fašistiniu nacionalizmu“, o dar svarbiau kad tokia kova yra ir revanšistinę imperinę užsienio politiką siekiančio vykdyti V. Putino režimo svarbiausias ideologinis ginklas. Lietuvoje susiklostė paradoksali situacija, kai kovojant su marginalių veikėjų skleidžiama tiesmukiška ir primityvia putiniškos Rusijos ideologijos propaganda masiškai ir oficialiu valstybiniu lygmeniu faktiškai įtvirtinama ir be kliūčių sklinda ,,vesternizuota“ ir ,,europeizuota“ šios ideologijos versija, griaunanti nacionalinio saugumo požiūriu gyvybiškai svarbią istorinę ir laisvės kovų atmintį ir trinant iš piliečių sąmonės tautos ir nacionalinės valstybės idėją, kurios gyvybingumą ir reikšmę neprilygstamai parodė šių idėjų įkvėpta ukrainiečių tautos kova už savo laisvę ir valstybės nepriklausomybę. Išoriniai iš esmės tapačių idėjų reiškimo formos skirtumai daro ,,minkštąją denacifikaciją“ ypač pavojingą geopolinės sumaišties ir išaugusios Rusijos keliamos grėsmės sąlygomis, nes trukdo įžvelgti gelminę dviejų ,,denacifikacijos“ strategijų ideologinę giminystę, kurių bendros šaknys glūdi marksistinėje pasaulinės komunistinės revoliucijos ir jos galutinių tikslų teorijoje.

Lietuvos „minkštoji denacifikacija“ Rusijai pirmiausia reiškia siekį sunaikinti mūsų šalies žmogiškojo sąmoningumo tipus ir formas, eliminuojant  „sąmoningumo nešėjus“ ar bent juos identifikuojant, kad pradėjus karą dėl teritorijos, ji galėtų nepriimtinus „sąmoningumo tipų nešėjus“  fiziškai sunaikinti karinėmis ir policinėmis priemonėmis (žr. nulin­ė hibridinio karo fazė: propagandinis pasirengimas įsiveržimui [1]).

Nėra atsitiktinumas, kad Rusija nacistais, banderovcais ir fašistais vadina Ukrainos nacionalinius savigynos junginius („Dešinysis sektorius“, „Tornado“ „Azov“ batalionas ir kt.), taip pat visus visuomeninius darinius ir fizinius asmenis, kurie saugo ir laisvina Ukrainos Respublikos teritoriją nuo Rusijos okupacijos, nes analogiškai nacistais ir fašistais Rusija jau daugelį metų vadina Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo ir laisvės kovų dalyvius. Ypač nuožmiai yra puolamas 1941 m.  Birželio sukilimas, kuris paneigė melą apie Lietuvos savanorišką įstojimą į SSSR. Padedama vietinių naudingų idiotų, pasitelkdama abejotinos biografijos šalies istorikus, KGB archyvų dokumentų klastotes, sovietinėse represinėse struktūrose tarnavusių ar kitu būdu su jomis susijusių asmenų parodymus bei korumpuotus publicistus (R.Vanagaitė) ir netgi užsienyje gyvenančius Lietuvos laisvės kovų didvyrių giminaičius (S. Foti), Rusija nuosekliai mėgina įgyvendinti tikslą pačių lietuvių rankomis ir oficialiu Lietuvos valstybės lygmeniu pripažinti, kad 1941  m. Birželio sukilimas buvo nacių kolaborantų ir žydšaudžių ginkluotas maištas prieš buvusią ,,teisėtą“ SSRS valdžią, o tikrieji Lietuvos patriotai esą buvo SSRS uoliai tarnavusi ir padėjusi sunaikinti valstybę 1940 m. suformuota išdavikų ir kolaborantų ,,liaudies vyriausybė“. Analogiškai ji teigia, neva Lietuvos Sąjūdis, Kovo 11-ąją įgyvendinęs Lietuvos nepriklausomybės siekį, yra SSRS pertvarkos ir demokratizavimo sąlygomis atgimusio fašistinio ir nacistinio antisovietinio judėjimo idėjų paveldėtojas ir jo politinių siekių įgyvendintojas, siekęs ,,neteisėtai“ atskirti prie SSRS ,,savanoriškai“ prisijungusią Lietuvos valstybę.

Dėl valstybės vadovų neatsparumo Rusijos propagandai

Dera pripažinti, kad rusiškoji Lietuvos „minkštoji denacifikacija“ yra paveikusi dalį mūsų politikų ir visuomenės sąmonę. Šalies viešojoje erdvėje nuosekliai yra trinama tikroji 1941 m.  Birželio sukilimo Lietuvos valstybingumui reikšmė oficialiu valstybės lygmeniu vengiama rengti Sukilimo paminėjimo iškilmes, nors ir nedraudžiama, tačiau viešose erdvėse neleidžiama statyti paminklų ar įrengti atminimo lentas sovietinių okupantų nužudytiems Birželio sukilimo  dalyviams ir kt. Šio ypač reikšmingo Lietuvai istorinio tarpsnio atžvilgiu šalies vadovai užima dviprasmę poziciją: teoriškai pripažindami Birželio sukilimo svarbą Lietuvos valstybei, jie kartu nedaro jokių kliūčių sukilimui diskredituoti viešai jie niekada nėra pareiškę jokių protestų prieš šią Rusijos vykdomą propagandą.

Dviprasmis valstybės vadovų elgesys pasireiškia ir Lietuvos pokario partizanų pasipriešinimo atžvilgiu:  Europos Žmogaus Teisių Teismas  (EŽTT) 2019 m. kovo 12 d. paskelbė sprendimą byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame pripažinta, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu [[2]]. Tiek šalies Konstitucinis Teismas (KT), tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išaiškino, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. LAT yra nustatyta, kad Lietuvos gyventojų naikinimas turėjo tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams ir Lietuvos išlikimui, kad šalies partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, ir ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Taigi Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II straipsnį), tiek pagal BK 99 straipsnį vertintinas kaip genocidas.

Nepaisant minėtų aukščiausių Europos ir nacionalinių teismų išvadų, šalies vadovai netrukdo privatiems asmenims remtis suklastotais faktais ir skleisti melą apie Lietuvos laisvės kovų didvyrius, juodinti pokario partizanų pasipriešinimą, pritariant Rusijos propagandai, esą tai buvo nacių ir fašistų siautėjimas. Pvz., Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė visus kaltinimus tarpukario Lietuvos karininkui, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyviui, 1947 metais sovietų okupantų sušaudytam Jonui Noreikai, tačiau Medininkų žudynių minėjimo išvakarėse, baukščiai pritariant šalies vadovams, sostinės mero nurodymu nuo Vrublevskių bibliotekos pastato sienos buvo nuplėšta šio didvyrio atminimo lenta.

Analogiškai be teismo sprendimo, nepaisant visuomenės protestų, sostinės saujelė „denacifikatorių“ panaikino Lietuvos diplomato, pulkininko, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjo vardu pavadinta Kazio Škirpos alėją, pervadindami ją į Trispalvės alėją.  Remiantis abejotino istoriko samprotavimais primygtinai kurstoma nugriauti paminklą Ukmergėje prieškario Lietuvos karininkui, Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Krištaponiui Lietuvos didvyriui, 1945 metais žuvusiam Lėno miško mūšyje su sovietų okupantais, kuriam 2002 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Panašių išpuolių prieš Lietuvos valstybingumą ir šalies istorinę  atminti ypač padaugėjo Ukrainos karo išvakarėse. Tai duoda tvirtą pagrindą teigti, kad Lietuvoje tikėtinos Rusijos agresijos išvakarėse buvo intensyviai ir plačiu mastu vykdoma ir faktiškai įtvirtinta atvirai antivalstybinė, buvusios SSRS suformuotą ir V. Putino tikslus visiškai atitinkanti istorinės atminties politika, turėjusi palengvinti ir moraliai bei politiškai legitimuoti nuosekliai ruoštą šalies okupaciją ir aneksiją.

Valstybės institucijų ir žiniasklaidos vaidmuo „denacifikuojant“ Lietuvą

Rusijos „denacifikavimo“ propagandai sąmoningai/nesąmoningai uoliai talkina kai kurie šalies žiniasklaidos  darbuotojai bei valstybės institucijų tarnautojai. Antai š. m. kovo 22 d. „Žinių radijo“ laidoje dalyvavęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis pranešė, kad neįvardinti ministerijų pareigūnai mėgina  panaikinti Konstitucijos 14 straipsnio nuostatą, jog Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Kovo 29 d. Teisingumo ministrė E. Dobrovolska pateikė Seimui svarstyti „Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo“ 5 straipsnio pakeitimo pataisą, kurioje skubos tvarka mėginta pašalinti iš galiojančių įstatymų ir teisės aktų kliūtis Lietuvos dokumentuose asmens duomenis rašyti nelietuviškai [[3]]. Prieš tris dešimtmečius analogiškus planus puoselėjo planus Kremliaus parankiniai Šalčininkų ir Vilniaus krašto autonomininkai, siekę Šalčininkų ir Vilniaus regionuose panaikinti  valstybinį lietuvių kalbos  statusą, įtvirtinti  juose dvikalbystę ir paskelbti šių regionų autonomijas. Paradoksalu, tačiau dėl šių neįgyvendintų autonomininkų planų vyksta atviros derybos šių dienų Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seime. Ši aplinkybė neleidžia manyti, kad lietuvių kalbos valstybinio statuso šalies regionuose naikinimo tikslai nesutampa su Rusijos puoselėjamais Lietuvos „denacifikavimo“ tikslais.

Dėl „nacizmo“ ir „fašizmo“ terminų Lietuvoje

Dar prasidedant karui Ukrainoje, vadovaudamiesi materialiniais motyvai (tenkindami finansuojamiems  projektams keliamus reikalavimus) nemažai istorikų, politikų ir propagandos darbuotojų be atrankos pradėjo klijuojanti nacių ir fašistų etiketes žymesniems Lietuvos laisvės kovų dalyviams ir pokario partizaninio pasipriešinimo didvyriams. Prasidėjus karui šių asmenų elgesys tapo atsargesnis, tačiau „nacistų“ ir „fašistų“ paieškų šalyje nesumažėjo. Gal per neapdairumą, apžvalgininkas V. Bruveris, š. m. kovo 7 d. portale delfi.lt  Mariupolį ginantį Azovo pulką, pavadino „nacionalistais ir neonacistais“, taip atkartodamas Kremliaus „denacifikacijos“ ir „deukranizacijos“ teiginius, nors būtent šio pulko kovotojai Ukrainoje yra pripažinti karo didvyriais, o pats pulkas yra visos Ukrainos nacionalinis pasididžiavimas [[4]]. Daugelis partinių apžvalgininkų  „nacių“ medžioklę Lietuvoje vykdo tiesiogine prasme, sąmoningai painiodami nacionalumą su nacionalizmu, patriotizmą ir asmens nacionalinį pasididžiavimą su nacizmu ir fašizmu,  piliečius, bent kiek puoselėjančius nacionalinės savigarbos principus, skelbdami naciais ir fašistais. Ypač nacių etikečių klijavimu tėvynainiams išgarsėjo partiniai apžvalgininkai Bernardas Gailius, Virgis Valentinavičius, Rimvydas Valatka, Marius Laurinavičius, Indrė Makaraitytė ir kiti. Pastaroji, pranokdama save,  publikacijoje  „Naciukų Lietuva“  su žydšaudžiais sutapatino netgi tuos, kurie nepritaria LGBT propagandai („Tie žydai, net ir į duobes suversti, vis tiek sugeba reikalus gadinti doriems tradicinių vertybių gynėjams“. Nes „naciukų“ retorikos ir demagogijos užtvindytoje Lietuvoje, kurioje žydų seniai nebėra, liko susitvarkyti tik su LGBT. [[5]]). Tačiau atkartodami Rusijos propagandos klišes šie asmenys pamiršta faktą, jog būtent ukrainiečių nacionalinis pasipriešinimas sustabdė Ukrainos okupaciją, o ukrainiečių aukštos nacionalinės savimonės dėka Baltijos šalys ką tik išvengė rusiškojo teroro ir naujos Rusijos okupacijos. Pastaroji aplinkybė atskleidžia Lietuvos valstybei  itin pavojingą partinių žiniasklaidos apžvalgininkų angažuotumą, jų nusikalstamai neatsakingą požiūrį į šiuo metu vykstančius geopolitinius procesus ir kiekvieno šių apžvalgininkų asmeninį politinį ribotumą.

Neramina aplinkybė, kad Lietuvai iškilusio egzistencinio pavojaus akivaizdoje dalis šalies politikų ir visuomenės nuomonės formuotojų, įskaitant nacionalinį transliuotoją, ėmė dar labiau sėti nesantarvę ir nesusikalbėjimą tarp žmonių, skiepyti šiems neviltį ir susipriešinimą. Prasidėjus karui Ukrainoje, užuot konsolidavę visuomenę, Laisvės partijos veikėjai pradėjo primygtinai siūlyti visuomenę erzinančius ir skaldančius įstatymų projektus (dėl narkotikų  įteisinimo, alkoholio vartojimo suvaržymų panaikinimo, Stambulo konvencijos ratifikavimo, elektros kainų didinimo, pavadinto rinkos liberalizavimu ir kt.), sąmoningai žlugdydami žmonių patriotizmą ir lojalumą valdžiai,  be kurių, kaip rodo Ukrainos patirtis, yra neįmanomas rimtesnis pasipriešinimas galimai Rusijos agresijai.  Paminėti veiksmai absoliučiai sutampa su Rusijos tikslais suskaldyti visuomenę, „išvalyti“ „nacifikuotą“ lietuvių tautą ir likviduoti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Galutiniai Rusijos veiksmai užėmus Lietuvos teritoriją būtų karinėmis ir policinėmis priemonėmis fiziškai sunaikinti „nepriimtinus sąmoningumo tipų nešėjus“, kuriuos Lietuvos propagandistai vadina naciais ir fašistais.

Politinės partijos „Nacionalinis suvienijimas“ suvažiavimo dalyviai reikalauja:

  1. Lietuvos Respublikos vadovus, Seimą, politines partijas ir valstybės bei valdymo institucijas atsisakyti ligšiolinės dvilypės ir veidmainiškos pozicijos kai padedant Ukrainai ir siekiant tarptautinių mūsų šalies saugumo nuo Rusijos karinės agresijos garantijų tuo pat metu yra toliau vykdoma Lietuvos valstybės geopolitinį bei gynybinį subjektiškumą iš pagrindų griaunanti ir visuomenės atsparumą V. Putino režimo skleidžiamai propagandai ir galimai agresijai silpninanti ,,minkštojo denacifikavimo“ programa.
  2. Lietuvos valstybės vadovus ir Lietuvos atstovus tarptautinėse institucijose ryžtingai raginti  Europos Sąjungos valstybes teikti Ukrainos valstybei maksimalią karinę ir humanitarinę pagalbą ir aprūpintų ją tinkamais moderniais ginklais.
  3. Lietuvos valstybės vadovus ir šalies atstovus tarptautinėse institucijose atvirai ir drąsiai išsakyti kritišką požiūrį į įtakingiausių ES politinių ir intelektualinių sluoksnių atstovų mėginimus paremti pralaimėjimą kare galinčią patirti Rusiją dangstantis raginimais ,,nepažeminti Putino“ ir nuosekliai reikalauti kuo greičiau nutraukti dujų ir naftos embargą sabotuojančių valstybių vykdomą Rusijos karo Ukrainoje finansavimą.
  4. Pašalinti kliūtis ir supaprastinti biurokratines procedūras priimant Ukrainą į ES.
  5. Nedelsiant gražinti į mokyklų ir švietimo įstaigų mokymo programas karinį-patriotinį mokinių ugdymą, kuris apimtų besimokančiųjų pilietiškumo, pareigos, atsakomybės, patriotinių ir socialinių nuostatų, tautinio tapatumo jausmo, motyvacijos ugdymą, prisirišimo prie istorijos ir tautinių tradicijų stiprinimą, fizinį lavinimą, skatinimą įsitraukti į savanorišką veiklą, susijusią su šalies gynyba, asmens savisaugos, saugaus elgesio, sveikos gyvensenos ir pirmosios pagalbos dalykus.
  6. Lietuvos Respublikos Vyriausybę nedelsiant parengti visuomenės sutaikymo ir pilietinio sutelkimo programą, apimančią tarpusavio neapykantos viešojoje erdvėje suvaldymą, šalies Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, žmonių teisių ir laisvių saugojimą, teisingumo ir pagarbos savo piliečiams  stiprinimą, bendrojo gėrio apsaugą ir atskirų visuomenės grupių savanaudiškos veiklos ribojimą.
  7. Uždrausti nacionalinio transliuotojo laidose bet kokią šalies ideologiniais ir politiniais motyvais grindžiamą ir atskiras piliečių grupes žeminančią bei marginalizuojančią, neosovietinio stiliaus šmeižikiškas ir menkinančias etiketes klijuojančią  propagandą, nutraukti istorinės atminties iškraipymą bei klastojimą ir tautiškumo bei nacionalinio valstybingumo sampratų diskreditavimą,   skatinti žiniasklaidą skleisti patriotinio ugdymo programas, remiantis žmonių atjautos ir santarvės ugdymo pavyzdžiais stiprinti visuomenės gebėjimus kolektyviai priešintis galimoms agresijos grėsmėms.
  8. Stabdyti bet kokias Kremliaus ardomajai veiklai Lietuvoje tarnaujančias ir piliečius prieš demokratiškai išrinktą valdžią nuteikiančias visuomenę kiršinančias ir demoralizuojančias, paralyžiuojančias jos narių gebėjimą ir valią ginti valstybę įstatymų leidybos inciatyvas ir konkrečius projektus, kuriais priešinama visuomenė ir skatinama jos įvairių grupių tarpusavio  neapykanta, stiprinamos abejingumo valstybės likimui bei atviro nelojalumo jai nuostatos.
  9. Privalomai įtvirtinti Lietuvos švietimo sistemoje jaunimui programas, perteikiančias istorines žinias apie laisvojo pasaulio demokratijos sampratą, sudėtingą Lietuvos pokario laikotarpį ir Lietuvos rezistenciją bei jos formas.  Skirti švietimo įstaigoms pakankamą finansavimą supažindinant visuomenę su svarbiais istoriniais tyrimais, skirtais išsaugoti istorinę lietuvių tautos ir valstybės atmintį.
  10. Grąžinti valstybėje deramą pagarbą Lietuvos laisvės kovų ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių atminimui, rūpintis Tautos didvyrių bei režimo aukų, įskaitant Jono Noreikos, Kazio Škirpos ir kitų 1941 m. Birželio Sukilimo dalyvius, atminimo įamžinimu.
  11. Drausti bet kokį nepagrįstą Tautos didvyrių menkinimą ar juodinimą. Abejonės ir diskusijos dėl Tautos didvyrių įamžinimo, jų paminklų, atminimo lentų šalinimo, gatvių, skverų ir kitų viešųjų erdvių pavadinimų keitimo ir konkretūs veiksmai, susiję su Tautos istorinės atminties išsaugojimu ir įamžinimu, turi būti grindžiami tik nacionalinių teismų arba ES teismų sprendimais. Nepagrįsti išpuoliai prieš Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyvius turi būti vertinami kaip išpuoliai prieš  lietuvių tautos genocido aukas.
  12. Viešinti asmenis (politikos, mokslo ar propagandos veikėjus), metodiškai  talkinančius nepagrįstam Lietuvos laisvės kovų ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių šmeižtui ir aktyviai prisidedančius prie Tautos didvyrių bei režimo aukų, įskaitant Joną Noreiką, Kazį Škirpą ir kitus 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, patriotinės veiklos menkinimo.

Esame įsitikinę, kad Lietuvai iškilusios grėsmės akivaizdoje žmonių savisauga ir politinė valia nugalės. Tikime, kad šiuo metu vyraujančią kolektyvinę apatiją pakeis visuomenės susitelkimas ir gebėjimas priešintis galimai grėsmei. Privalome suvaldyti priešiškų jėgų sėjamą žmonių tarpusavio neapykantą, atstatyti sunaikintus bendrystės ir bendradarbiavimo saitus, siejusius lietuvius ir šalyje gyvenančias tautas atgaunant Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais. Šiuo itin pavojingu laikotarpiu raginame politines partijas, politikus ir žiniasklaidos atstovus prisiimti atsakomybę už valstybės likimą, už žmonių ateitį ir jų saugumą ir tarnauti ne asmeniniams ir siauriems grupiniams savanaudiškiems tikslams, o santarvės, lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išsaugojimo labui. Ukrainos tauta tapo aukštos visuomeninės politinės sąmonės, santarvės ir tvirtumo pavyzdžiu visoms Europos tautoms. Tai pavyzdys ir mums siekiant išlikti ir išsaugoti Lietuvos valstybę.


[1] https://kam.lt/wp-content/uploads/2022/03/hibridinis-rusijos-karas.pdf?fbclid=IwAR19y1Mfm2rxesZgpxzoQWxOB4xnXYM1z1duIMGRnDDMZs6cdMZp8UOJ6FU

[2] 20190 m. byloje Drėlingas prieš Lietuvą

[3] https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/laima-kalediene-galimybe-keisti-tautybe-kaip-pirstines.d?id=89877445

[4] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/apzvalgininkas-rusija-sustos-tik-dviem-atvejais-tad-karas-bus-ilgas-ir-nuozmus.d?id=89637885

[5] https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1355240/indre-makaraityte-naciuku-lietuva

Share This