2024 vasario 14d.
Nacionalinis susivienijimas nuo susikūrimo reiškia rūpestį dėl prigimtinės šeimos, kuri yra ne tik visuomenės ir valstybės, bet ir lietuvių tautos tęstinumo ir savasties pagrindas. Prigimtinė šeima yra savarankiška bendruomenė, turinti teisių, kurių valstybė nei perimti, nei panaikinti negali. Civilizuotoje politinėje bendruomenėje šeima negali įgyvendinti savo prigimtinių ir neatimamų teisių vien savo pastangomis, todėl valstybė turi padėti šeimai, sudarydama sąlygas jai skleistis ir klestėti, nesiaurindama jos autonomijos ir teisių.
Nacionalinis susivienijimas, rūpindamasis, kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik nepažeistų šeimos teisių ir pareigų, bet jas remtų ir pozityviai gintų, jausdamos atsakomybę dėl pokyčių, vykstančių visuomenėje bei suprasdamos savo vaidmenį, kuriant šeimos politiką Lietuvoje, pareiškia:
Lietuvos visuomenė išgyvena krizę. Ji reiškiasi demografiniu nuosmukiu, socialinio įsipareigojimo santuokoje ir šeimoje erozija, abejone dėl prigimtinio vyro ir moters skirtingumo ir jo vertės, pilietiškumo stoka, tautinės tapatybės ir ištikimybės savo valstybei nuvertinimu bei iš to kylančiu abejingumu.
Lietuvoje šeimą ištikusios krizės gelminė priežastis yra daugelį metu vykdoma sąmoninga ir kryptinga prigimtinės šeimos griovimo politika, grindžiama neomarksistine genderizmo ir neoliberalaus individualizmo ideologija, kurios vienas svarbiausių tikslų yra sunaikinti tautų ir nacionalinių valstybių pamatą – gausias prigimtines šeimas.
Valdžios vykdoma politika kelia du pagrindinius iššūkius šeimai: pirma, tai bandymas įstatymuose perrašyti šeimos sampratą, ir antra, valstybės reguliacinė politika, pasižyminti kišimusi į šeimos gyvenimą. Pirmu atveju, siekiant legitimuoti šeimos sampratos perrašymą, yra sąmoningai iškreipiamas šeimos autonomijos principas, o antru atveju, nėra laikomasi subsidiarumo principo.
Ši politika, prisidengdama silpnųjų (vaikų, moterų, mergaičių) apsauga, siekia primesti visuomenei svetimas vertybines nuostatas, ignoruodama subsidiarumo principą, kuriuo remiantis valstybė ateina į pagalbą tik tada, kai šeimai tikrai reikia, ir tik tiek, kiek jai reikia. Užuot padėjus socialinę riziką patiriančioms šeimoms, visos šeimos yra laikoms grėsme, užuot padėjus smurtą patiriančioms moterims, yra bandoma perauklėti visą visuomenę dėl lyčių vaidmens šeimoje, užuot dirbus socialinį ir prevencinį darbą su rizikingus lytinius santykius praktikuojančiu jaunimu, visiems vaikams yra brukama informacija apie kontracepciją ir lyčių tapatybių įvairovę.
Nacionalinis susivienijimas, laikydamas moters ir vyro šeimą prigimtiniu visų socialinių žmonių ryšių pagrindu, laiduojančiu biologinį žmonijos tęstinumą ir brėžiančiu ontologines bei moralines politinės valdžios galios asmeniui ribas, įsipareigoja saugoti prigimtinės šeimos laisvę nuo genderistine ideologija teisinamo valstybės kišimosi bei kurti šiomis nuostatomis pasižyminčią šeimos politiką:
- iš pagrindų keisti valstybinę šeimos politiką visose jos įgyvendinimo srityse atsisakant ideologinių neomarksistinio genderizmo prielaidų ir pradedant grįsti šią politiką klasikine laiko išbandymus išlaikiusia ir įrodžiusia savo veiksmingumą prigimtinės moters ir vyro šeimos samprata;
- kurti šeimos gerovei palankią teisinę aplinką, kurioje būtų gerbiama šeimos autonomija, užtikrinama konstitucinė tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus;
- šeima pasitikėti ir jai tarnauti, kad vykdoma socialinė politika, naudojamos administracinės priemonės gerbtų subsidiarumo principą, t. y. būtų taikomos tik tada, kai būtina, ir tiek, kiek būtina šeimai padėti;
- taikyti socialinės gerovės ir socialinio teisingumo modelį, kurio centre būtų asmuo ir pagal kurį visi politiniai ir viešojo valdymo sprendimai būtų priimami atsižvelgiant į šeimų interesus;
- į šeimas orientuota ekonomine politika, skatinančia šeimos ūkinės veiklos iniciatyvas ir palaikančia jų tęstinumą, kad šeimos galėtų būti savarankiškais ir nepriklausomais ekonomikos dalyviais;
- viešosios politikos sprendimais, kurie būtų priimami atsižvelgiant ne tik į darbo rinką, ekonominius ir finansinius interesus, bet rūpintųsi asmeniu ir jo talentais, aktyviu dalyvavimu siekiant bendrojo gėrio ir kovojant su skurdu, pripažįstant namuose atliekamo darbo ir savanorystės vertę, socialinės darnos puoselėjimą;
- vyro ir moters papildomumo, kaip būtino visapusiškos asmenybės ugdymui pripažinimu, atsisakant bandymų ištrinti lyčių skirtumus, suteikiant reikalingą socialinę pagalbą bei skatinant bendruomeninę paramą toms šeimoms, kuriose yra likęs tik vienas iš tėvų;
- pagarba ir parama santuokos institucijai, skatinant valstybėje geriausias šeimų irimo prevencijos praktikas, vadovaujantis nuostata, kad stipresni šeimyniniai ryšiai didina individų gerovę ir prisideda prie sveikos visuomenės kūrimo bei tuo, kad vaikui geriausia augti su biologiniais tėvais;
- viešajame gyvenime ir švietimo sistemoje ugdoma pagarba tėvystei ir motinystei, kaip prasmingiems sėkmingo gyvenimo tikslams.
Lietuvos socialinė, politinė, o, svarbiausia, dvasinė ir demografinė būklė šaukiasi pokyčių ir sugrįžimo prie to, kas svarbiausia kiekvienoje gyvybingoje visuomenėje. Tik politinėmis priemonėmis sudarant teisines, administracines ir ekonomines sąlygas mūsų valstybėje šeimos gerovės pamatui, galime tikėtis Lietuvos atgimimo.
Naujausi komentarai