2023 birželio 20d.
Gavėjų sąrašas nurodomas
dokumento pabaigoje
Pažymėtina, kad 2023 m. gegužės 17-ąją – per vadinamąją Tarptautinę kovos su homofobija,
transfobija ir bifobija dieną – JAV ambasada Lietuvoje išplatino dvidešimt dviejų užsienio valstybių
ambasadorių Lietuvoje (toliau – Ambasadoriai) pasirašytą viešą pareiškimą (toliau – Pareiškimas),
kuriame teigiama:
Lietuvoje nėra užtikrinamos ir yra pažeidžiamos LGBTQI+ bendruomenės teisės, tačiau
išsamiau nedetalizuoja, kokios tai teisės ir kokiu būdu jos nėra užtikrinamos ar kaip yra
pažeidžiamos;
esą minėta bendruomenė susiduria su reikšmingomis kliūtimis, trukdančiomis visapusiškai
įsitraukti ir būti priimta į visuomenę, bet konkrečiai nenurodo, kokios yra tos kliūtys ir kaip jos
trukdo bendruomenei įsitraukti į visuomenės gyvenimą;
kartu ragina Lietuvos Respublikos Seimą priimti Civilinės sąjungos įstatymą – tokiu būdu
darydama netiesioginį spaudimą įstatymų leidybos institucijai Lietuvoje.
- Nacionalinis susivienijimas, reaguodamas į šį Pareiškimą, taip pat į analogiškus JAV
ambasadoriaus R. S. Gilchristo samprotavimus Lietuvos žiniasklaidoje, atkreipia Ambasadorių
dėmesį:
1.1. Tarptautinėje teisėje nėra apibrėžtas terminas LGBTQI+asmenų teisės (toliau – LGBT
teisės), tačiau yra visiems bendros ir prigimtinės žmogaus teisės, kurias nustato ir gina tarptautinės
sutartys. Šios teisės turi būti užtikrinamos visiems valstybės gyventojams be jokios išimties.
Specifinis tam tikros visuomenės grupės išskyrimas teisių pagrindu kelia riziką, jog tokiu būdu
visuomenėje bus privilegijuojama tam tikra asmenų grupė kitų visuomenės narių grupių atžvilgiu.
Praktika rodo, kad vadinamųjų LGBT teisių užtikrinimas yra susijęs su tokių fundamentalių teisių ir
laisvių, kaip teisės į sąžinės ir religijos laisvę, teisės į įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, tėvų teisės
ugdyti vaikus pagal savo filosofinius ir religinius įsitikinimus ribojimais.
1.2. Įsidėmėtina. Kad ir kokią (-ias) nors teisę (-es) būtų galima vadinti teise (-ėmis)
tarptautinės
teisės prasme, dėl to turi būti susitarta visų JTO valstybių narių ir tai turi būti įtvirtinta
privalomajame JTO dokumente. Kadangi šiuo metu nė vienas šalims privalomas JTO dokumentas
tokių teisių nenumato, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog šios tariamos teisės yra pagrindinės arba
esminės žmogaus teisės, juo labiau kad tarptautiniu mastu pripažintas žmogaus teises saugo (ir gina)
tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai.
1.3. Skirtingai nei privalomuose JTO tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtintos rasės ar
lyties
charakteristikos, „seksualinė orientacija“ ir „lytinė tapatybė“ nėra tarptautinės teisės saugomi
požymiai nei JT Chartijoje, nei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (VŽTD).
Kita vertus, šios sąvokos nebuvo plačiai vartojamos, kai 1966 m. buvo deramasi dėl
Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (TESKTP). JTO valstybių narių
konsensuso, pagal TESKTP 2 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog jame išdėstytos teisės bus
įgyvendinamos be jokio diskriminavimo […] „dėl kokio nors kito požymio“ apima ir „seksualinę
orientaciją“ ir „lytinę tapatybę“, nėra – dauguma JTO valstybių narių ne kartą ir ne du atmetė
siūlymą tarptautinėje teisėje įtvirtinti „seksualinės orientacijos“ sąvoką.
1.4. Tik Generalinė Asamblėja turi teisę bendru valstybių narių sutarimu kurti naujas
tarptautines žmogaus teises. Pagal JT Chartiją, „Generalinė Asamblėja inicijuoja tyrimus ir teikia
rekomendacijas, siekdama […] „padėti naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis,
nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos“ (JTO Chartijos 13 straipsnis. 1945 m.).
Remiantis JT Chartija, nei JTO organai, komisijos, komitetai, institucijos ir ekspertai, nei šalys
narės vienašališkais sprendimais ar pareiškimais, o juo labiau šalių narių Ambasadoriai neturi
įgaliojimų kurti naujų tarptautinių žmogaus teisių, kurių valstybės narės nesukūrė ir neįrašė į
privalomąsias sutartis ar bent jau į JTO dokumentus, dėl kurių sutaria valstybės narės.
Pastaba. Vadinasi, Ambasadoriai – teigdami, kad tarptautinė teisė reikalauja, jog valstybės
narės
laikytųsi įsipareigojimų, susijusių su naujomis tariamomis žmogaus teisėmis – veikia ne pagal
suteiktus įgaliojimus. Tokiais atvejais šalių, kuriose reziduojama, institucijos turi teisę ir pareigą
nedelsdamos ir viešai notos forma informuoti tas Šalis nares, kurioms atstovaujama, dėl
Ambasadorių įgaliojimų viršijimo.
- Nacionalinio susivienijimo, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytinos išvados:
2.1. Tarptautinėje teisėje neegzistuoja jokia tariama „žmogaus teisė“ nei į vienalytės „šeimos“,
nei juo labiau į vienalytės „santuokos“ pripažinimą. Priešingai – tarptautinėje teisėje įtvirtinta tik
vyro ir moters santykio pagrindu kuriamos santuokos bei prigimtinės šeimos apibrėžtis. Tai atitinka
prigimtinių žmogaus teisių sampratą, kuria remiasi tarptautinė teisė.
2.2. Prigimtinių žmogaus teisių samprata – suformuluota 1948 m. priimtoje Visuotinėje
žmogaus
teisių deklaracijoje – išreiškia tarptautinės bendruomenės konsensusą žmogaus teisių sampratos
klausimu. Tarptautinėje teisėje šis dokumentas visuotinai laikomas modernių žmogaus teisių
šaltiniu, skirtu pripažinti, jog žmogaus teisės yra ne suteikiamos valstybės, bet kyla iš žmogiškos
prigimties. Todėl deklaracijos 1 straipsnyje sakoma, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo
orumu ir teisėmis.“
2.3. Visi pagrindiniai tarptautinės teisės aktai pripažįsta prigimtinį arba natūralų žmogaus
teisės
į santuoką ir šeimą pobūdį (angl. natural – prigimtis, natural law – prigimtinė teisė). Tarptautinio
pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnyje tvirtinama, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė
visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą. Analogiška nuostata įrašyta
Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje. Kito šeimos
apibrėžimo tarptautinėje teisėje nėra.
2.4. JTO Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – VŽTD) 16 straipsnio 1 dalyje
numatyta teisė kurti šeimą tarp skirtingų lyčių asmenų: „Moterys ir vyrai, sulaukę
pilnametystės, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, pilietybės ar religijos tuoktis ir kurti šeimą“.
Remdamasis šia nuostata, kiekvienas nesusituokęs pilnametis asmuo, nepriklausomai nuo jo
seksualinės orientacijos, turi tokią vienodą teisę sudaryti santuoką, kaip ir visi kiti – tai yra, sudaryti
ją su priešingos lyties asmeniu. Būtent tokia yra santuokos bei šeimos prigimtinė esmė.
Pastaba. JTO valstybės narės, prilygindamos vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą šeimai ar
leisdamos tokioms poroms sudaryti santuoką, iš esmės ignoruoja 1948 metų Visuotinės žmogaus
teisių deklaracijos 16 straipsnio, kuriame šeima vadinama „natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu
visuomenės elementu“, tikrąją reikšmę.
- Nacionalinis susivienijimas informuoja Ambasadorius, kad:
3.1. Jokia tarptautinė sutartis ar kitas tarptautinis dokumentas niekaip neįpareigoja nei Lietuvos,
nei kitų valstybių suteikti vienos lyties porų bendram gyvenimui šeimos teisinį statusą.
Pastaba. Šeimos sampratos ir šeimos statuso pripažinimo Lietuvoje klausimas yra išimtinai
Lietuvos vidaus politikos klausimas, grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta
šeimos ir santuokos samprata.
3.2. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ir daugelio kitų Vakarų šalių, remiasi ne
sutartinių,
bet prigimtinių žmogaus teisių samprata, būtent, pagrindinės žmogaus teisės nėra iš visuomenės
susitarimo, bet kyla iš nekeičiamos žmogaus prigimties. Tai įtvirtinta Konstitucijos 18
straipsnyje „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.
Pastaba. Primintina, kad Konstitucijos 18 straipsnyje įrašyta nuostata – „Žmogaus teisės ir
laisvės yra prigimtinės“ – galioja ne kuriai nors vienai Konstitucijoje įtvirtintai žmogaus teisei
(pvz., teisei į gyvybę), bet visoms pagrindinėms žmogaus teisėms. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad minėtame Konstitucijos
18 straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos
kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse). Būtent tose, kurios apima ir Konstitucijos 38
straipsnyje įtvirtintas teises į santuoką ir šeimą.
3.3. Prigimtinį šeimos instituto pobūdį atspindi tam tikri jos požymiai, Konstitucijoje
teikiami
konstitucinių principų forma. Lyčių papildomumo principas – vienas pagrindinių prigimtinės
šeimos institutą apibūdinančių principų – taikomas tiek santuokai, tiek šeimai. Santuokoje jis
atsispindi kaip lyčių, o šeimoje – kaip tėvystės ir motinystės papildomumo principas.
3.4. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta šeimos ir santuokos samprata, yra
grindžiama prigimtinių teisių koncepcija ir kyla iš VŽTD 16 str. 3 dalies, kurioje šeima vadinama
„natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu visuomenės elementu“. Būtent šio straipsnio pagrindu yra
suformuluota ir Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostata – „Šeima yra visuomenės ir valstybės
pagrindas“.
Išvada. Remiantis tuo, kas pasakyta, akivaizdu, jog Konstitucija įtvirtina, o oficialioji
konstitucinė doktrina skelbia prigimtinę šeimos sampratą. Todėl Lietuvos Respublikos Seime
svarstomas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, numatantis vienos lyties asmenų sąjungą
(partnerystę), iš esmės neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto šeimos instituto prigimtinio
pobūdžio.
- Nacionalinis susivienijimas konstatuoja:
4.1. Europos žmogaus teisių konvencija, kaip joje nustatytus įsipareigojimus yra išaiškinęs
Europos žmogaus teisių teismas, įpareigoja sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius, bet ne
sureguliuoti tam tikru būdu. Dar 2010 m. byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją EŽTT buvo
priverstas konstatuoti, jog Konvencija nenumato pozityvios pareigos šalims narėms užtikrinti
vienos lyties asmenų teisę į santuoką, nes Konvencijos tekstas vienareikšmiškai tai palieka
valstybių narių apsisprendimui.
4.2. Byloje Fedotova prieš Rusiją (2023 m.) EŽTT pareiškė, kad EŽTK šalys turi pozityvią
pareigą savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims
sureguliuoti teisinius santykius. Kokia tai forma – kiekvienos valstybės vidaus reikalas, svarbu, kad
šalies teisinėje sistemoje ši galimybė realiai egzistuotų ir vienos lyties asmenims būtų garantuotos
bazinės teisės (Oliari ir kiti prieš Italiją. 2015).
4.3. EŽTT praktika nenumato, kad, reguliuojant vienos lyties asmenų bendro gyvenimo
teisiniu santykius, yra būtina juos prilyginti šeimos teisiniams santykiams, o juo labiau – prilyginti
santuokai.
Pastaba. Tą yra pripažinęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2019 m. sausio 11 d.
nutarime: „Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti
tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės
naudojasi savo vertinimo laisve“.
- Nacionalinis susivienijimas pareiškia:
5.1. Tiesioginis ir viešas užsienio valstybių Ambasadorių spaudimas Lietuvos Respublikos
įstatymų leidėjams priimti jų pageidaujamą įstatymą – ypač tokį, kuris aiškiai prieštarauja
didžiosios Lietuvos gyventojų dalies vertybiniams įsitikinimams, šalyje įtvirtintam prigimtinės
šeimos modeliui ir visuomenės moralei – vertinamas kaip ypač grubus kišimasis į Lietuvos
vidaus reikalus.
5.2. Tokie veiksmai negali būti suderinami su 1961 m. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių
santykių apibrėžtomis diplomatinių atstovybių funkcijomis – tai tiesiogiai pažeidžia šios
Konvencijos 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis
besinaudojantiems asmenims nesikišti į priimančiosios valstybės vidaus reikalus.
Pastaba. Pagal diplomatinę praktiką toks kišimasis į buvimo valstybės vidaus reikalus yra
daugiau nei pakankamas, kad jį padaręs užsienio diplomatas būtų pripažintas persona non grata.
5.3. Su apgailestavimu tenka pabrėžti, kad tokie užsienio diplomatinių atstovų veiksmai niekaip
neprisideda prie glaudžių tarpvalstybinių santykių ir tarpusavio pasitikėjimo. Itin apmaudu, kad jie
yra padaryti nepaisant artėjančio NATO vadovų susitikimo Vilniuje.
Baigiamoji išvada. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog visi pareiškimą pasirašę ambasadoriai
atstovauja Lietuvai draugiškoms valstybėms – tarp jų ir NATO ssąjungininkėms arba (ir) ES
partnerėms – jokiu būdu nepateisina Vienos konvencijos pažeidimo ir diplomatinės atstovybės
funkcijų peržengimo.
Gavėjų sąrašas:
Alana Hudson, Naujosios Zelandijos ambasadorė
Alix Everard, Prancūzijos ambasadorė
Arja Makkonen, Suomijos ambasadorė
Brian Olley, Jungtinės Karalystės ambasadorius
Diego Ungaro, Italijos ambasadorius
HadasWittenberg Silverstein, Izraelio Valstybės ambasadorė
Hans Brask, Danijos Karalystės ambasadorius
Harald Aspelund, Islandijos ambasadorius
Inger Buxton, Švedijos ambasadorė
Kai Kaarelson, Estijos ambasadorė
Jack Twiss Quarles van Ufford, Nyderlandų Karalystės ambasadorius
Lloyd Brodrick, Australijos ambasadorius
Maria Nieves Blanco Diaz, Ispanijos Karalystės ambasadorė
Matthias Sonn, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius
Ole T. Horpestadu, Norvegijos Karalystės ambasadorius
Paul Schmit, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ambasadorius
Richard Martin-Nielsen, Kanados ambasados skyriaus Vilniuje vadovas
Robert S. Gilchrist, Jungtinių Amerikos Vlastijų ambasadorius
Rik Van Droogenbroeck, Belgijos Karalystės ambasadorius
Séadhn Mac Hugh, Airijos ambasadorė
Thomas Castrel, Flandrijos nepaprastąsis pasiuntinys
Yvonne Toncic-Sorinj, Austrijos ambasadorei
Kopija:
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitetui
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Žiniasklaidai
Nacionalinio susivienijimo valdybos vardu pasirašo
Atsakingasis sekretorius Arnas Simutis
Naujausi komentarai