Berčiūnų bažnyčioje paminėta prieš 80 metų vykusio Ažagų ir Eimuliškių 1945 m. vasario 27 d. mūšio, kuriame dalyvavo 350 už Lietuvos laisvę pasiryžusių aukotis karių, atminimas.
Tai pats didžiausias Panevėžio rajone vykęs mūšis, pareikalavęs 80 lietuvių žūčių. Yra liudijimų, kad po kautynių, atėjūnai savųjų kūnus rinko ir krovė net į kelis sunkvežimius.
Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas vedęs mišias, pažymėjo dar vieną su šiuo mūšiu susijusią unikalią ypatybę, kad visi kovotojai buvo deramai palaidoti kapinėse ir jų palaidojimo vietos yra žinomos. Tai ypatingai retas atvejis Lietuvos laisvės kovų istorijoje.
Ir kaip simboliška, kad lankant kovų dalyvius Dragonių ir Jakubonių kaimo kapinėse, galingas vėjas išskleidė vėliavas taip, kad privertė dar labiau jas spausti, primenant, kad tik stiprus tikėjimas ir atmintis, surikiuoja kovotojų vėles po plazdančiomis vėliavomis.
Renginyje kalbėta, kad visoje Lietuvoje buvo mūšiai ir visa Lietuva aplaistyta kovotojų krauju.
Į mūšio vietą ir kapinaites susidarė įspūdinga automobilių kolona. Oras baisus. O kaip buvo sunku partizanams. Vėjas, lietus plėšė stendą. Eugenijus laikė. Gintaras tremtinių vėliavą. Ji dviguba ir sunki. Atrodė, kad net žengti į priekį negalės. Gintarui šis mūšis ir jo šeimos istorija.
Minėjimo pabaigoje vyko istorinės atminties vakaronė Deglėnų bendruomenės namuose. Šiltas priėmimas, puikūs žmonės. Pasakojimai apie įvykius ir nuoširdus bendravimas. Eiles skaitė poetas Povilas Kulvinskas.
Padalinome laikraščius, plakatus su mergaite. Ypač sudomino teismas ir K. Škirpos atminimo lentos sunaikinimas. Žmonės nežino, kad lenta Vilniuje visiškai sunaikinta. Jiems privalome nešti žinią.
„1945 m. kovo pradžioje NKVD divizija pradėjo puolimą prieš Pušaloto, Pasvalio, Žaliosios girios partizanus Panevėžio apskrityje. Persekiojami Lietuvos partizanai pasitraukė į Ažagų–Eimuliškio miškus. Apie 350 partizanų įsirengė tris stovyklas. Kovo 27-osios rytą jas puolė trys NKVD vidaus kariuomenės batalionai ir specialus dalinys (apie 800 žmonių). Atkaklios kautynės vyko tai vienoje, tai kitoje didelio miško vietoje. Vakarop, jau sutemus Lietuvos partizanai sugebėjo prasiveržti Pakruojo link.
Mūšio liudininkai prisiminė, kad jėgos buvo nelygios – priešas buvo ginkluotas moderniais ginklais, jų buvo 10, o gal 20 kartų daugiau nei partizanų. Lietuvos partizanus gelbėjo gerai pažįstamas miškas – kiekvienas kelmas, kiekvienas krūmelis. Puolimas buvo netikėtas, todėl atsitraukti nebebuvo laiko, reikėjo ruoštis gynybai.
Skaičiuojama, jog mūšyje žuvo iki 80 Lietuvos partizanų. Naktį vietiniai žmonės skubėjo į mišką ieškoti savųjų. Žuvusiųjų palaikus slapta parvežė namo, paslėpė po šiaudais ar pridengė medžių šakomis ir laukė tinkamo laiko juos palaidoti. Dalis palaikų liko gulėti miške, nes jų artimieji nieko nežinojo apie įvykusį mūšį. Vėliau Smilgių miestelio valdžia įsakė žmonėms surinkti likusius palaikus ir palaidoti Dragonių kaimo kapinaitėse.“ (Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centro informacija)
Minėjimą organizavo LPKTS Tarybos pirmininko pavaduotojas, LGGRTC tarybos narys Saulius Černa kartu su Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektoriumi kun. teol. lic. Algirdu Daukniu. Renginio rėmėjai LPKTS, LLKS ir šaulys doc. habil. dr. Donatas Stanikūnas ir kiti.
Naujausi komentarai