Tai mūsų dvasinė stiprybė ir savigyna prieš naujus galimus bandymus naikinti tautos laisvę

Birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, Naujojoje Vilnioje įvyko tradicinė paminėjimo ceremonija prie tremties memorialo, esančio šalia geležinkelio stoties – vietos, nuo kurios prieš 84 metus prasidėjo skaudžios lietuvių tremtinių kelionės į nežinią.

Pirmieji masiniai trėmimai Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Tai buvo pirmoji didžioji trėmimų banga, surengta vos po metų nuo 1940-ųjų, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.

Tremtį simbolizuojančioje vietoje  prie memorialo 14 valandą susirinkusieji tylos minute pagerbė tuos, kurie išvežti į Sibiro platybes taip ir nebegrįžo į savo gimtąją žemę. Prieš akis – istorinė būtis, liudijanti vieną iš didžiausių lietuvių tautos kančių: brutalius trėmimus, kurie palietė šimtus tūkstančių šeimų.

Gedulo ir vilties diena skirta prisiminti sovietinio režimo vykdytas represijas – žmones, kurie buvo ištremti, įkalinti ar žuvo už Lietuvos laisvę. Tai diena, kai iš vilties, skausmo ir istorinio teisingumo mėginame išausti bendros atminties audinį.

Prie memorialo tremtinių atminimą pagerbė ir Nacionalinio susivienijimo atstovai. Aikštėje šalia tremtinių monumento plevėsavo baltos vėliavos – tylūs, bet iškalbingi simboliai tų laikų tragedijai. Tuomet į gyvulinius vagonus buvo sugrūsti nekalti žmonės – vyrai, moterys, vaikai. Be kaltinimų, be teismo, be teisės į gynybą – išplėšti iš savo namų ir išvežti į tremtį, kurios daugelis neištvėrė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per pirmąją sovietinę okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta, nužudyta ar įkalinta apie 23 tūkstančiai žmonių. Iš viso iki 1953 metų Sovietų Sąjungos represijų auka tapo apie 130 tūkstančių Lietuvos gyventojų, dar apie 156 tūkstančiai buvo įkalinti.

Tai – ne tik skaudi istorinė statistika, bet ir gyva žaizda, kuri tebėra mūsų Tautos atmintyje, sąžinėje ir moraliniame įsipareigojime – niekada neužmiršti.

Atmintis – tai mūsų dvasinė stiprybė ir savigyna prieš naujus galimus bandymus naikinti tautos laisvę ir istorinę tiesą.

Primename, kad Gedulo ir vilties dienos išvakarėse buvo išplatintas Kreipimasis, kuriame pabrėžiama, kad nors valstybė šiek tiek pasirūpino kompensacijomis ir socialinėmis garantijomis tremtiniams bei jų šeimų nariams, tačiau pažymėtina, kad okupacinio režimo represinių struktūrų darbuotojai yra labiau privilegijuoti gaudami didesnes valstybines pensijas ir kitas socialines rūpybos paslaugas. Tai dar kartą patvirtina, kad tremtiniai šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje, kaip kadaise LSSR, neretai tebėra laikomi antrarūšiais valstybės piliečiais, rašoma kreipimesi į aukščiausiuosius Lietuvos Respublikos vadovus.