2022m. gruodžio 22d.
Kartą Vilniuje, belaukiant dukros pas odontologą, per langą teko stebėti tokį vaizdelį: jauna šeima ruošėsi kelionėn su automobiliu. Automobilio – ne pirmos jaunystės Opel Cadet – sparnai jau švietė rūdimis. Vyras rankiniu būdu bandė įpūsti orumo padėvėtoms padangoms, o moteris ruošė vaiką į automobilinę kėdutę.
Vaizdas sukėlė dvejopus jausmus: iš vienos pusės užliejo šilti jausmai, matant komandinį poros darbą šeimos labui, iš kitos pusės širdyje dilgtelėjo, supratus, kad šiai šeimai ekonomine prasme tikrai nėra lengva. Nežinau, ar ši pora prieš turėdama vaikų mąstė apie tai, kas jų laukia ateityje, kaip tvers aplinkoje, kuri, švelniai sakant, nėra palanki prigimtinei šeimai.
Viena iš trijų pagrindinių barnių šeimoje priežasčių yra pinigai (šalia vaikų auklėjimo ir sekso). Ir tai susiję ne tik ir ne tiek su skirtingais pinigų tvarkymo įpročiais, kiek su stokos spaudimu. Valstybė negali atstoti tėvų, tačiau gali pasiūlyti šeimai tokią mokestinę politiką, kuri sukurtų socioekonominę terpę, palankią auginti vaikus.
Tačiau praktikoje tai padaryti yra ne taip paprasta. Vakarų valstybių patirtis rodo, kad įvairios šeimai palankios mokestinės iniciatyvos dažnai atsimuša į vienišų ar kohabituojančių asmenų diskriminacijos argumentą. Štai paprastas pavyzdys: yra šeima, kuri augina tris vaikus ir pora, kuri gyvena kartu. Ar abiem situacijoms apmokestintumėte vienodai ar taikytumėte šeimai lengvatą? Kuris pasirinkimas būtų socialiai teisingas? Kiekvieno atsakymas turbūt priklausys nuo asmens, kuriam šis mokestis taikomas, asmeninės situacijos.
Visgi, kai kurios Vakarų valstybės, apskaičiuodamos asmens mokesčius, vertina ne tik jo pajamų dydį, bet ir asmens socioekonomines charakteristikas. Kitaip tariant, taiko taip vadinamą viengungio mokestį, kuris reiškia, jog apmokestinant asmens pajamas, atsižvelgiama į asmens šeimos sudėtį ir išlaikomų asmenų skaičių.
Toks principas taikomas apskaičiuojant ir apmokestinant pajamas Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje. Ar tokios politikos reikia Lietuvoje, pasižyminčioje itin prastais demografiniais rodikliais ir dirbančiųjų skurdu – dar tik būsimų diskusijų objektas. Visgi, ką tikrai būtina padaryti – tai nekurti prielaidų asmenų diskriminacijai vien todėl, kad jie apsisprendė gyventi šeimoje. Deja, Lietuvoje einama kita kryptimi.
Pagal naująją vaiko priežiūros atostogų tvarką, kuri įsigalios po naujų metų, šeima neteks dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogų, jei tėvas negalės pasinauoti neperleidžiamais mėnesiais arba neteks dviejų mėnesių šeimos pajamų, jei kūdikį auginanti moteris atsisakys išeiti į darbą. O štai vienišiems tėvams bus suteikiami du papildomi vaiko priežiūros atostogų mėnesiai.
Pagal spalio mėnesį Vilniaus savivaldybės sprendimu patvirtintą naują mokesčio už sportininkų ugdymą Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinėse sporto mokymo įstaigose tvarką, nebelieka mokesčio lengvatos daugiavaikėms šeimos. Jei anksčiau sportininkams iš daugiavaikių šeimų, nepriklausomai nuo sportą lankančių vaikų skaičiaus, buvo taikoma 50 proc. mokesčio nuolaida, tai dabar ji bus taikoma tik tais atvejais, jei sporto užsiėmimus lanko trys ir daugiau ugdytinių iš vienos šeimos. Kitaip tariant, jei vilnietis leidžia savo vaiką į krepšinį ir nori pasinaudoti lengvata, turi leisti ir kitus du. Tačiau taip neapsimoka, nes už tris sumokėsi daugiau, negu leisdamas vieną. Taigi, lengvatos iš esmės nebelieka.
Pristatant balsavimui Seime 2023 m. valstybės biudžetą, nuskambėjo finansų ministrės pasvarstymai, jog galbūt reikėtų naikinti valstybės paramą regionuose pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms, nes ji, Lietuvos banko nuomone, nėra taikli. Ir nors Lietuvos bankas savo išvadoje nesiūlė šios finansinės paskatos naikinti, nenustebsiu, jei Seimą pasieks šią lengvatą naikinantis (ir biudžetą leidžiantis taupyti) Finansų ministerijos projektas.
Galiausiai spalio pabaigoje buvo užregistruotas Nekilnojamo turto mokesčio (NTM) įstatymo projektas. Pagal jį asmenys, gyvenantys šeimoje ir turintys daugiau negu vieną nekilnojamojo turto vienetą, nuo 2025 m. įsigaliojus įstatymui mokės didesnį nekilnojamojo turto mokestį už negyvenančius šeimoje.
Pagal projektą pagrindinis gyvenamasis būstas, kuriame fizinis asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą, bus neapmokestinamas, jei jo vertė bus ne didesnė negu savivaldybės mediana (SM). Jei jis bus didesnis negu 1 SM, jis bus apmokestinamas 0,06 proc. NTM taikomu tai GB vertės daliai, kuri yra nuo 1 SM iki 2 SM, ir 0,1 proc. NTM, taikomu tai GB vertės daliai, kuri yra >2 SM. O antras ir tolesni būstai būtų apmokestinti 0,1–1 proc. tarifu, kurį nustatytų savivaldybės.
Dažnu atveju, sutuoktiniai turi turto, įgyto iki santuokos. Taip pat asmenys, būdami santuokoje, gali paveldėti ar gauti nekilnojamojo turto dovanų (pvz., iš tėvų, senelių). Tačiau esant keliems NT objektams, paprastai santuoką sudarę asmenys deklaruoja tą pačią gyvenamąją vietą tame GB, kuriame daugiausiai gyvena.
Pagal įstatymo logiką, jei abu – ir vyras, ir žmona yra registruoti tame pačiame gyvenamąjame būste, ir tai yra šeimos turtas, tai tiek vienam, tiek kitam bus taikomas tas pats mokestis. Taip yra todėl, kad pagal projektą, 1 SM taikoma būstui, o ne asmeniui (Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos teigimu) **** Taigi, jei nebus atsižvelgiama į šeimos sudėtį, šeimos atveju NTM gali būti net 2 kartus didesnis, nei jį mokėtų išsiskyrę ir turtą pasidalinę asmenys. O asmenims, kurie nėra įregistravę santuokos, NT mokestis bus mažesnis, jei vienas GB bus registruotas vyro, o kitas – moters vardu.
Tokia NTM koncepcija skatina skyrybas. Jei šeima gebės tą didelį būstą padalinti į du vienetus ir išsiskirti, NTM šeimai sumažės. Lygiai taip pat, išsiskyrus ir pasidalinus tarpusavyje du gyvenamuosius būstus (pvz., butą mieste ir sodybą kaime) bei atitinkamai sutvarkius registraciją, NTM taip pat bus mažesnis. Taip pat šeimai bus nenaudinga turto konsoliduoti – t.y., sujungti du butus, ar du namo galus į vieną gyvenamąjį būstą.
Taikant NTM nenumatoma atsižvelgti į šeimos dydį. Taigi, NTM mokės turintys didesnį būstą, nepriklausomai nuo to, kad toks jo dydis yra dėl didelės šeimos.
Akivaizdu, kad palankumu prigimtinei, santuokiniu įsipareigojimu paremtai šeimai nacionalinėje politikoje nekvepia. Galbūt atėjo laikas sprendimams vietos lygmeniu. Pavyzdžiui, kalbant apie NTM, jo taikymo politika priklausys nuo savivaldybės valios. Todėl antro ir tolesnio būsto apmokestinimo klausimas gali tapti vienu iš politinių partijų pažadų kitų metų savivaldos rinkimuose.
Todėl labai svarbu pateikti šeimai palankią revoliuciją mokesčių politikos srityje – įteisinti šeimos pajamas, kaip pajamų mokesčio objektą.
Lietuvoje apie namų ūkį, kaip apmokestinimo vienetą, kol kas kalba tik šeimoms atstovaujančios organizacijos. Pirminiai bandymai tai siūlyti įstatymo leidėjui, baigėsi nesėkme. Argumentai tie patys – namų ūkis pagal Lietuvos įstatymus nėra pajamų mokesčio objektas, tokio objekto įvedimas reikalautų kardinalios mokesčių sistemos reformos.
Tokia pajamų mokesčio sistema, kai apmokestinamas individas, o ne namų ūkis, labiausiai pažeidžia šeimas, gyvenančias iš vienos algos (t.y., šeimas, kuriose dirba tik vienas iš tėvų arba šeimas, kuriose vaikai auga su vienu iš tėvų). Tokia pajamų mokesčio sistema Lietuvoje lemia skurdo ir socialinės atskirties rizką. Valstybė per savo mokesčių sistemą neturėtų bausti šeimų, kurios įsipareigoja auginti vaikus.
Naujausi komentarai